Kryptingas ugdymas
Nors gaji nuostata, kad vaikai turėtų patys pasirinkti profesiją, o tėvai nedaryti įtakos jų pasirinkimui, vis dėlto tai ne visada yra teisingas sprendimas.
„Tėvų pareiga yra ne tik suteikti vaikams išsilavinimą, bet ir kryptingai ugdyti bei padėti teisingai pasirinkti: jei vaikas svajoja tapti muzikantu ar sportininku, jam turi būti suteikta visa informacija, koks gali būti tas norimas gyvenimo kelias“, – komentuoja T. Karosas.
Pasak jo, gera grožėtis, kaip smuikininkas atlieka savo partiją dideliame renginyje ar garsus krepšininkas deda tritaškį į krepšį, tačiau yra nematoma tos šlovės pusė – juodas ir sunkus darbas, nuolatinės repeticijos ar treniruotės: „Be to, svarbu įvertinti ir galimą darbo užmokestį – didelius honorarus gauna tik talentingi ir daug pasiekę savo srities specialistai, o kitiems tenka tenkintis vidutiniu ar net minimaliu darbo užmokesčiu.“
Todėl esant galimybei tėvai turėtų užtikrinti, kad prieš priimant sprendimą kuo būti vaikams būtų suteikta kuo daugiau galimybių pažinti norimą profesiją ir tuo pačiu išbandyti kitas sritis. Vaiko pasirinkimas turi būti tvirtas, prisiimant galimus pasirinkimo rezultatus bei pasekmes. Jei tėvams kyla noras patraukti vaikus sekti jų pėdomis, tą reikia daryti subtiliai, neverčiant per prievartą.
„Apie tai, ar vaikas norėtų tęsti tėvų verslą, reikėtų pradėti kalbėti nuo 10-14 metų amžiaus. Tėvai šiuo atveju turėtų veikti kaip medijai – diskutuoti, bendrauti ir domėtis, bet jokiu būdu neprimesti išankstinės nuostatos, kuo vaikas turėtų tapti“, – sako T. Karosas, pats prieš kelerius metus perleidęs legendinio picerijų tinklo „Čili Pizza“ vairą savo vaikams Jonui ir Guodai.
Anot pašnekovo, leisdami vaikams savarankiškai pasirinkti ir nesuteikdami jiems galimybės įsivertinti, ar pasirinkta profesija išties yra tai, ko jie nori, tėvai iš dalies juos įstumia į bandymų kelią, kuris ne visada būna sėkmingas. Kita vertus, pirmosios patirtys irgi yra labai svarbios – geriau, kai jos vyksta ankstyvame amžiuje.
Ankstyvos savarankiškumo pamokos
Pasak T. Karoso, jei tėvai turi galimybę, reikėtų vaikams suteikti kuo daugiau savarankiškumo pamokų – išsiunčiant mokytis į užsienį ar kitą miestą, kad vaikai išeidami iš komforto zonos įgautų savarankiško gyvenimo patirties ir išmoktų savimi pasirūpinti.
„Tas amerikietiškas gyvenimo modelis, kad pirma mokslai, o tada keliauk, kur nori, bandyk, ką nori, nėra tinkamas. Tai jau yra gerokai per vėlai – vaikai dar iki universiteto turėtų pažinti savarankišką gyvenimą, būti spėję pasimatuoti norimą sritį, gebėti priimti sprendimus“, – sako pašnekovas.
Nereikėtų baimintis, jei vaikai nori išbandyti nelabai patrauklų darbą, pavyzdžiui, pagalbiniu darbuotoju statybose – svarbu, kad tėvai sudarytų sąlygas pasimatuoti ir jų verslo pasaulį, kad vaikai galėtų priimti sprendimą, kas jiems yra arčiau širdies.
Vaikų įtraukimas į verslą
Apie verslo perdavimą svarstantiems tėvams reikėtų kuo anksčiau vaikus supažindinti su įmonės veikla – atsivesti juos į darbą, duoti užduočių ir leisti patiems save atrasti šioje srityje.
„Svarbiausia tėvams yra susilaikyti nuo vaikų įtikinėjimo, kad štai jų verslas yra pats geriausias pasirinkimas. Leiskite vaikams patiems priimti sprendimus, tačiau nesudarykite jiems šiltnamio sąlygų – jie turi būti lygiateisiai komandos nariai kaip ir kiti darbuotojai, kurie nėra šeimos nariai“, – pabrėžia T. Karosas.
Pasak jo, kiekvienas jaunas žmogus siekia save realizuoti, tam tereikia tinkamų sąlygų. Geriausia, kai verslininko vaikai įmonėje lipa karjeros laiptais nuo „pačios apačios“: „Nedarykite savo vaikų direktoriais, kol jie nepabuvo asistento pozicijoje.“
Atsakomybės suteikimas
Kaip pagalbiniam darbuotojui būtų sunku iškasti griovį pirmąją darbo dieną, taip būsimam verslininkui – nueiti į banką ir pristatyti savo verslo planą finansavimui gauti, sako T. Karosas. Verslininkų vaikai taip pat turi būti pratinami prie iššūkių.
„Viena, kai vaikas ateina pas tėvus su savo verslo planu ir žino, kad pinigų savo verslo pradžiai gaus, o visai kas kita, kai jaunas žmogus susiduria su objektyviu trečiųjų asmenų vertinimu, kurie nedaro nuolaidų ar išimčių. Leisti vaikui pačiam sukaupti pradinį kapitalą verslo pradžiai yra labai svarbi pamoka“, – sako ilgametis verslo konsultantas.
Pasak jo, jei tėvai finansuoja savo vaikų verslą, pinigai vis dėlto turėtų būti skolinami rinkos sąlygomis: „Būsimas verslininkas turi suprasti pinigų kainą ir prisiimti pasekmes.“
Jei verslas yra perduodamas vaikams, svarbu kartu perduoti ir verslo sukūrimo istoriją bei visą svarbią informaciją – į veikiančią kompaniją ateinanti pamaina turi žinoti kuo daugiau apie verslą, antraip patenka į informacijos vakuumą ir gali netinkamai įvertinti savo galimybes tęsti tėvų pradėtą veiklą.
„Vaikai turi žinoti, kaip tėvai kūrė verslą: kaip pradėjo nuo prekybos turguje ar prekių vežiojimo asmeniniu automobiliu, kaip taupė verslo pradžiai, negalėjo sau leisti brangesnių pirkinių, su kokiais iššūkiais susidūrė, kokios buvo sėkmės ir nesėkmės istorijos ir t. t. Tik suprasdami verslo kainą vaikai gali jį įvertinti ir nedaryti skaudžių klaidų priimdami tolesnius sprendimus“, – komentuoja T. Karosas.
Gebėjimas laiku atsitraukti
Perdavus verslą vaikams tėvams dažniausiai lieka verslo konsultanto rolė. Tiesa, ilgus metus kūrus verslą gražiai atsitraukti ne visiems pavyksta – verslo perdavimas yra nemenkas iššūkis tėvų ir vaikų santykiams.
„Svarbu suprasti, kad tėvai nėra savo vaikų darbdaviai. Turi būti visai kitoks santykis – partnerystė. Jei vaikams verslas nesiseka, nereikėtų kaltinti jų ar savęs – verčiau kalbėtis ir tartis, kas buvo ne taip, ką būtų galima pakeisti, kaip išeiti iš susidariusios situacijos. Juo labiau, kad šeimos verslo nesėkmė yra itin didelis išbandymas visai šeimai ir jos santykiams“, – pastebi verslininkas.
Pasak jo, itin svarbu mokyti vaikus analizuoti savo klaidas: „Daug jaunų žmonių yra linkę kaltinti kitus, aplinką – kažkas kaltas, bet tik ne jie patys. To neturėtų būti. Klauskite vaikų: ką tu ne taip padarei ar ką galėjai padaryti kitaip, kad kitas žmogus nebūtų padaręs tos klaidos.“
Iš principo verslą vaikams perdavę tėvai tampa savotiškais gyvenimo ugdytojais („koučeriais“). Tai nėra lengva, tačiau mainais tėvai gauna artimą ryšį su savo atžalomis.
„Kai vaikams sėkmingai perleidžiamas tėvų verslas, šeima tampa komanda – atrandami bendri interesai, sustiprinami santykiai. Tai yra nuostabi galimybė perduoti savo patirtį vaikams. Žinoma, tai neįvyksta per vieną dieną ar savaitę – tai yra ilgas procesas, kurio etapus reikia įveikti neskubant ir neskubinant. Negalima vienu ypu perduoti 30-mečiui savo gyvenimo patirtį, jei to nepradėjai daryti nuo pirmųjų dienų“, – teigia T. Karosas.