Ryte ją kiek nustebino tyla, nes paprastai ryte girdėdavosi, kad autobusai į Pripetę važiuoja ar išeiginę dieną žmonės į turgų. Tačiau net į galvą negalėjo ateiti, ką iš tiesų ta tyla reiškia.
„Verdu barščius, laukiu vyro iš pamainos grįžtančio. Nėra pusę devintos, nėra devintą. Kaimynai bulves jau sodina, o aš nesulaukiu saviškio. Paskui išgirdau, kad avarija, sprogimas Černobylio AE, mano vyro budėjimo metu išvyko ugniagesiai į įvykio vietą. Juos išgabeno į Pripetės ligoninę, o kitą dieną ruošiasi vežti kitur. Aš po operacijos buvau, karvė kaip tik apsiveršiavo, du vaikai. Žinojau tik kad vyras ligoninėje, bet nieko daugiau. Pasakė, kad mus išveš, o telefonų tada juk nebuvo...“ - prisimindama jaudinosi Olia.
Ne tik jai netekti namų buvo smūgis: „Pasakė, kad trims dienoms evakuoja, o teko amžiams. Mūsų, atvežtų iš Černobylio, bijojo, šalinosi. Dėl radiacijos. Stovi būdavo eilėje prie dešros, kas nors pasako, kad aš iš Černobylio – ir eilės nėra. Bijojo mūsų, kaip nešvarių“.