Jau kelerius metus vienuose miesto maldos namuose kiekvieną sekmadienį pamaldos vyksta gestų kalba, o į jas susirenka mažiausiai kelios dešimtys tikinčiųjų.

Pamaldos gestų kalba praktiškai niekuo nesiskiria nuo įprastų mišių. Skirtumas tik tas, kad dvasininkas niekada tikintiems neatsuka nugaros, norėdamas visą laiką palaikyti akių kontaktą. Gestų kalbą išmoko ir maldos namų choristai – nuo tada negirdintys tikintieji gali dainuoti kartu su jais.

Per kelerius metus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų, ateinančių į pamaldas gestų kalba, skaičius išaugo iki 50 – ir, panašu, neketina sustoti.

Anot paties M. Fenkanino, klausos negalią turintys žmonės labai vertina aplinkinių supratingumą ir tai, kad gali su dvasininku pasikalbėti apie savo problemas.