„Prisigalvodavom visko, - juokėsi vaikystę prisiminęs Mindaugas. – Kartą pas mamą radau citrinos rūgšties. Jos paragavę, supratom, kad nuo to skysčio kaupiasi labai daug seilių. Tai visą dieną rijom tą rūgštį ir spjaudėm iš devinto aukšto tokius didelius seilių gniutulus“.
„Maži būdami mėgdavom po žolę ropinėti, - pasakojo Artūras. – Mums ta žolė atrodė it kokios džiunglės. Tai šliaužiodavom ir ieškodavom „lobių“. Tai daug ką rasdavom ...Na, viską, ką žmonės iš savo miegamųjų pro langus išmeta...“.
Mindaugas ir Artūras nuo vaikystės neįsivaizuoja savo laisvalaikio be aktyvios fizinės veiklos. Būdami paaugliais jie susidomėjo riedučiais, po to persėdo ant dviračių, o dar vėliau žaidimus pakeitė rimti užsiėmimai sportu. Artūras tapo motokrosininku, o Mindaugas pamėgo parkūrą. Deja, būtent pomėgis sportuoti ir pasodino Mindaugą į neįgaliojo vežimėlį. Viešėdamas Norvegijoje, jis sportavo parkūrui pritaikytoje salėje, darydamas sudėtingą triuką krito ant galvos ir susilaužė kaklą. Pirmasis vaizdas, kurį jis pamatė praplėšęs akis Norvegijos ligoninėje – jo mama ir Artūras.
Pasak Artūro, klausimas, ar važiuoti į Norvegiją ar ne, jam neiškilo – jis jautė, kad tiesiog privalo taip pasielgti. Kineziterapiją baigęs Artūras padėjo norvegų specialistams masažuoti savo draugą. Tačiau Mindaugas labiausiai Artūrui dėkingas ne už masažus, o už tylų ir supratingą palaikymą.
„Tai ir yra geriausia, kad jis nevebleno tokių nesąmonių kaip „Mindaugai, nepasiduok“ ar „Mindaugai, viskas bus gerai“, - pasakojo Mindaugas. – Jis, matyt, natūraliai jaučia, kad šnekėt tokius dalykus yra nesąmonė. Jis buvo toks, koks visada – linksmas, nuolat pokštaujantis, kai matė, kad nereikia nieko sakyt, nieko ir nesakė. Tiesiog pabuvom kartu ir to užteko“.
Abu draugai panašūs – mažakalbiai, nelinkę viešai skųstis savo bėdomis ar rūpesčiais, viską visada bando paversti juokais. Tačiau abudu yra įsitikinę esantys visiškai skirtingi, nors vienas kitą apibūdina vos ne identiškais žodžiais.
Artūras apie Mindaugą: „Jis labai konkretus. Jeigu jam kas nors nepatinka, tai jis šviesiai tiesiai taip ir pasakys. Jeigu kažko nenori – irgi pasakys. Nvynioja žodžių į vatą“.
Mindaugas apie Artūrą: „Jis toks labai paprastas. Niekada nieko nevynioja į vatą. Tiediog – geras draugas. Ir viskas“.
Likimas draugus išblaškė po skirtingus miestus, tačiau nei tai, nei Mindaugo trauma jų ryšio nesusilpnino. Kaip ir anksčiau, jie daug keliauja dviračiais, tik dabar Mindaugas specialiai jam pritaikytą dviratį mina rankomis, o ne kojomis. Draugai kartu buvo Šveicarijoje, iš kur parsivežė sportinį vežimėlį. Su juo Mindaugas neseniai dalyvavo neįgaliųjų pasaulio čempionate Italijoje. O kelionę į Stokholme vyksiantį Eurovizijos konkursą draugai vertina kaip dar vieną galimybę pabūti kartu ir patirti nuotykių. Jeigu jums patiko jų draugystės istorija, balsuokite
už juos nuo balandžio 23-iosios Delfi portale.