„Tai buvo toks labai mistiškas vakaras, - prisiminė Tautvydas, - prietema, lynojo. Pamačiau, kaip iš autobuso išlipo mergina su balta lazdele. Man ji iškart krito į akį. Stoviu prie pėsčiųjų perėjos ir galvoju kaip čia ją užkalbint. Nesugalvojau nieko gudresnio – paklausiau, gal padėt nueit kur jums reikia?“
„Šiaip jau aš vengiu pažinčių gatvėje, - tęsė Tautvydo pasakojimą Irma, - o ir kelią namo žinau mintinai. Tačiau turiu tikrai didelę griaustinio fobiją. O tą vakarą kaip tik prognozavo perkūniją. Jau lijo, aš einu visa tokia išsigandusi ir galvoju – tuoj trenks! Tai kai manęs Tautvydas paklausė ar nereikia pagalbos, pasakiau, kad ne, bet aš labai bijau griaustinio!”
“Sakau, tai kad negriaudėja lyg ir, - šypsojosi Tautvydas. – O ji man sako: vis tiek bijau, o jei pradės? Na, sakau, tai einam. Ir nors iki jos namų buvo tik penkios minutės kelio, apie daug ką spėjom pakalbėt”.
Per tas penkias minutes pora su nuostaba išsiaiškino, kad juos sieja daugybė bendrų pomėgių - skaityti, keliauti, groti gitaromis. Jie abu studijavo anglų ir prancūzų kalbas, o dabar kartu savarankiškai mokosi ispanų. Dėl Irmos Tautvydas išmoko brailio raštą, o norėdamas suprasti, kaip jaučiasi širdies draugė, vaikšto po gatves užsimerkęs, su neregio lazdele.
Jaunuolių jausmus vienas kitam išduoda tūkstančiai smulkmenų. Irmos nenustoja žavėti nedidelės, tačiau labai malonios Tautvydo staigmenos. „ Pavyzdžiui, jis man SMS žinutes rašo ne visai taisyklingai – tam, kad telefono balso sintezatorius jas perskaitytų taisyklingai lietuviškai. Reikalas tame, kad tokios programos pritaikytos tik anglų kalbai. Ir nors aš seniai prie to pripratus ir tų iškraipymų net nebegirdžiu, bet Tautvydas pagalvoja net ir apie tokias smulkmenas. Pavyzdžiui, žodį „aš“ jis specialiai rašo „aash“, o programa tai perskaito kaip „aš“. Aš pasijaučiu taip vertinama ...“
„Dabar artimiausia mūsų svajonė būtų kartu nuvykti į Stokholmą, - juokėsi laiminga Irma. – Bet iš tiesų tos svajonės kas dieną gimsta vis naujos, jos keičiasi, kinta. Yra tik viena nuolatinė – kad niekada nedingtų tas bendrumo jausmas, kad mes visada turėtume vienas kitą ir kad visada tas buvimas šalia džiugintų mus abu vienodai“.