Iš pradžių Rūta Vanagaitė su Ephraimu Zuroffu parengė knygą Mūsiškiai – pasak reklamos, „skandalingą liudijimą apie tai, kas Lietuvoje iš tikrųjų žudė žydus”. Netruko pasirodyti ir atkirtis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleista Arkadijaus Vinokuro Mes nežudėme, pasak reklamos, paskleidusi žinią, kad „Žudikų ir žydšaudžių vaikai bei anūkai nekalti dėl savo artimųjų nusikaltimų”.
Taigi galime prisidėti prie kasmetinio Gyvųjų maršo į Panerius dalyvauti konkrečiuose Atminties maršuose Molėtuose ar Šeduvoje, pagerbdami Holokausto aukas; galime plėtoti visuomenės ir jaunimo švietimą apie gyvenusius, bet išžudytus Lietuvos žydus; rengti akademines publiakcijas apie tai, kaip viskas vyko iš tikrųjų, – bet šitos temos į šalį nebenustumsi.
Norime to ar ne, Lietuvos žmonės po ilgų abejingumo metų tuo susidomėjo, tad kaip elgtis istorijos ir atminimo profesionalams? Kaip kalbėti šiais klausimais, kokius juos ir kaip kelti? Nuo ko pradėti, į ką susitelkti: nežmogišką nusikaltimą, jo aukas, sumanytojus ir vykdytojus, buvusį ir pražuvusį gyvenimą, dabarties atminimą? Ir kaip vis dėlto paaiškinti, kas, kokiu būdu ir kodėl tap(dav)o mūsų, Lietuvos žydų žudikais tą 1941-ųjų metų vasarą, rudenį?
Apie tai Vilniaus universiteto rengiamoje laidoje „Istorijos labaratorija” diskutavo idėjų istorikas doc. dr. Nerijus Šepetys ir kultūros istorikė Akvilė Naudžiūnienė.