Pasikalbėti apie gyvenimą už grotų G. Lazauskas pasisiūlė pats, nes jaučia didelę nuoskaudą, kad atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose „užsidirbo“ dar vieną teistumą – esą tikėdamas kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų pažadais, jog bus pervežtas į kitus pataisos namus, jis su dar dviem nuteistaisiais sutiko prisiimti kaltę dėl kitų asmenų įvykdyto nusikaltimo, kai įkalinimo įstaigoje sumušė ir išsityčiojo iš vieno kalinio.
Bet, anot G. Lazausko, pareigūnai neištesėjo savo žodžio, o jis ne tik buvo paliktas kalėti Marijampolėje, bet ir dar savo kalinimo laikotarpį prasiilgino daugiau kaip metais. Nors „savo tiesą“ nuteistasis bandė įrodinėti teisme, tačiau juo niekas taip ir nepatikėjo, nors į jo pusę stojo ir nukentėjusysis, prisipažinęs, kad jį įkalinimo įstaigoje sumušė ne tie asmenys, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Maža to, G. Lazauskas teigia, kad tada jo gyvybei grėsė pavojus – esą kai jis savo skunduose prabilo apie tariamai suklastotą bylą ir pareigūnų santykius su nuteistaisiais, į jo pusę stojo dar du nuteistieji, tik vienas jų netrukus keistomis aplinkybėmis apsinuodijęs psichotropinėmis medžiagomis, o kito gyvybę dar buvo suspėta išgelbėti.
Bet ištrūkti iš Marijampolės pataisos namų G. Lazauskui vis dėlto pavyko – kai prieš kelis mėnesius įkalinimo įstaigoje pasikeitė vadovybė ir laikinai jos vairas buvo patikėtas Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui Gintautui Šarauskui, šis iš karto pasirūpino, kad nuteistasis būtų išvežtas į Pravieniškes.
O tada G. Lazauskas ir nutarė viešai prabilti apie tai, ką jis matė už uždarų Marijampolės pataisos namų sienų – išsakė savo nuomonę ne tik apie čia dirbančius pareigūnus, bet ir papasakojo apie prieš kelerius metus šioje įstaigoje kalėjusį „Agurkinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderį Saulių Velečką, pravarde Agurkas, kalinių subkultūrą ir net intymias paslaugas už cigarečių pakelį kaliniams teikiančius nuteistuosius.