Kapinių lūšnynas, kuriame gyvųjų yra daugiau nei mirusiųjų

Kambodžos sostinėje Pnom Penyje apie 500 skurdžiai gyvenančių ir namų neturinčių žmonių nepaisydami giliai įsišaknijusių prietarų ryžosi apsigyventi kapinėse, tarp 200 antkapių.

Šiame vaiduoklių mieste gyvųjų gerokai daugiau nei mirusiųjų.

Sun Ramaly į Smor Saną – lūšnyną, pastatytą ant kapinių, kurias iki šiol lanko čia palaidotų žmonių artimieji – persikėlė prieš 16 metų, kai jos namus nusinešė Mekongo upės potvynis.

Dauguma kitų šeimų erdve su mirusiaisiais dalijasi nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio.

Kambodžoje labai stiprus tikėjimas antgamtiniais dalykais ir prietarais. Nacionalinėje šalies religijoje, budizme, nemažai animizmo apraiškų. Čia tikima: mirusiuosius reikia sudeginti, kad jų siela galėtų išsilaisvinti ir persikūnyti – kitaip ji, esą, lieka įstrigusi tarp buvusio ir būsimo gyvenimo.

Smor Sane daugiausiai palaidoti kinai ir vietnamiečiai, kurių palaikai nekremuoti. Tad Kambodžos budistai tiki, kad jų neramios sielos nepaliauja klajoti.

Tačiau kapinių gyventojai vaiduokliais nebetiki.

Kapinių lūšnynas yra kitapus upės nuo Deimantų salos – sparčiai augančio Pnom Penio dangoraižių rajono.

Praėjus keturiems dešimtmečiams po to, kai kraugeriškas raudonųjų khmerų režimas panaikino privačią nuosavybę ir sunaikino visus įrašus apie ją, Kambodžoje pastebimas nekilnojamojo turto bumas.
Ypač paklausi nuosavybė Pnom Penyje, kuris sparčiai keičiasi.

Kone visi Pnom Penio lūšnynų gyventojai neturi žemės ir jokių teisių į gyvenamąja vietą. Nors Snor Sano gyventojams oficialiai nesakoma, kad jie bus iškeldinti, akivaizdžiai pastebimi ženklai, kad šių vietų laukia permainos.

Savivaldybės darbuotojai bandė praminti taką ir siūlė perkelti kapinių gyventojus, tačiau šie nenori palikti savo neįprastų namų.

Ramaly tikisi, kad kitų gyventojų baimė ir tikėjimas prietarais vis dėlto apsaugos lūšnyno bendruomenę – juk Kambodžoje tikima, kad sunaikinusieji kapus užsitraukia blogą karmą.

„Taip galima užsitraukti blogą karmą. Čia palaidoti žmonių protėviai, kuriuos jie ilgą laiką garbina. Net mes, čia gyvenantieji, niekada netrikdome mirusiųjų ramybės. Mirusieji ir gyvieji taikiai sugyvena, mes neskriaudžiame vieni kitų. Šio kaimo žmonės bijo blogos karmos. Mes smilkome kapus smilkalais, nerodome jiems nepagarbos“, - sako gyventoja.