Kraštas, į kurį taip lengvai nepateksi: kitais metais švęsime prijungimą prie Lietuvos

„Kaip atrodo kiekviena para? – sunerdama pirštus ir palinkdama į priekį retoriškai klausia Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė – Paprastas pavyzdys: paimkite viena ranka kokių 4 kilogramų svorio akmenį ir jį laikykite prie savęs. Visą laiką. Einate valgyti, miegoti? Akmuo su jumis. Po kiek laiko pradės mausti, skaudėti, jausite įtampą. Taip mes gyvename kiekvieną parą“.

97 dienų kelionė tralu

Lietuvoje buvo paskelbta sausra, tad į Rusnės salą važiuojame drąsiai – joks potvynis nesustabdys. Tačiau likus keliems kilometrams iki miestelio, pamatome, kad kelias uždarytas, o Rusnę pasieksime tik dardėdami vieškeliu. Vėliau paaiškėja, kad kelias uždarytas, nes statoma estakada.

Saloje mus pasitinka Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė bei bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Saulius Bukantas.

„Rusnė dabar gyvena labai gerai – statoma estakada“, – džiaugiasi Saulius.

„Ji mums be proto svarbi. Laukėme 40 metų. Estakados statybos gali, kad ir metus laiko vykti labai garsiai. Mes tuo tik džiaugsimės, tai muzika mūsų ausims“, – Sauliui antrina Dalia.

i pasakoja, kad iki tol Rusnės gyventojai gyveno tik pažadais. Nors per Atmatos upę yra nutiestas tiltas, rusniškiai potvynių metu neturi kaip pravažiuoti pro apsemtą kelią Šilutė-Rusnė. „Potvyniai seniau kankindavo kiekvieną pavasarį, o dabar jau kankino ir žiemą. Pernai metais apsemtu keliu tralais perkeliami buvome 97 dienas. Neskaičiuojame dienų, kai vandens gylis buvo 15 centimetrų ir mes važiavome savo automobiliais“, – pasakoja Dalia.

Visą straipsnį apie gyvenimą Rusnės saloje skaitykite čia.