D. Lieblova neabejojo, kad jos gyvenimas baigsis Aušvico krematoriume. Netrukus po to, kai šeima buvo atgabenta į Aušvicą, dujų kameroje žuvo jos dėdė, teta ir pusbrolis.
Laimei, pačiai D. Lieblovai palankiai susiklosčius aplinkybėms pavyko išsigelbėti. Nacių apsauginiai sudarė 16-40 metų asmenų, kurie turėjo būti siunčiami darbams į Vokietiją, sąrašą, į kurį buvo atraukta ir D. Lieblovos pavardė. Nors ji gimusi 1929 m., sąrašo sudarytojai suklydo ir nurodė neteisingą gimimo datą – 1925 m., todėl jai pavyko išvykti iš koncentracijos stovyklos dirbti viešųjų darbų, kurie jai išsaugojo gyvybę.
D. Lieblova likusią karo dalį praleido dirbdama Vokietijos Hamburgo mieste. Į Aušvicą ji buvo grįžusi tik kartą, po 20 metų. Daugiau šioje vietoje ji niekada nebesilankė.
„Aušvicas – tai mano tėvų, sesers ir beveik visų kitų giminaičių kapinės. Prisiminimai sugrįžta. Ne, nenoriu ten daugiau vykti. Tai per sunku“, - patikino Aušvico siaubą patyrusi moteris.
Šiuo metu Aušvico koncentracijos stovykla virtusi muziejumi, primenančiu apie nacių vykdytą Holokaustą, tačiau D. Lieblovos gyvenimo istorija – tai palikimas, liudijantis apie žmogaus stiprybę, padedančią atsigauti nuo patirtų kančių.