Palangos klebonas Marius Venskus apie S. Povilaičio netektį kalbėjo itin jautriai. „Laimingas tas žmogus, kuris savo gyvenime patiria meilę, kuris myli visa širdimi. Tada ir ramesnis ir laimingesnis išeina iš šio gyvenimo. Viešpaties sukurtas pasaulis ir duotas gyvenimas yra be galo gražus. Kiekvienas mūsų atiduotume savo gyvenimo valandą, dieną, savaitę ar net metus, kad galėtume dar būti ir džiaugtis kartu su savo artimaisiais, tačiau nė vienas mūsų nežinome, kada gyvenimas pasakys, kad jau laikas palikti šį pasaulį. Meldžiame dvasios paguodos S. Povilaičio artimiesiems, kurie šią akimirką liūdi. S. Povilaitį palydime ne į nebūtį, o į amžinuosius namus“, – kalbėjo M. Venskus.
Lydintieji S. Povilaičio palaikus nuo Palangos bažnyčios iki kurorto kapinių turėjo įveikti nemažai sunkumų. Mašinų srautas buvo toks didelis, jog nesklandumų pavyko išvengti tik todėl, kad eismą reguliavo policijos pareigūnai. Jie budėjo prie kiekvienos sankryžos.
„Kartą prieš Palangos sezono atidarymo koncertą S. Povilaitis paprašė manęs nepristatyti jo kaip maestro. Anot jo, maestro yra tas žmogus, kuris turi mokinių. Tąkart pasakiau, kad jis maestro ir tai kartoju dabar. Jo mokiniai yra trys lietuvių kartos. Jis mus mokė, kaip reikia mylėti gyvenimą, šeimą, Lietuvą. S. Povilaitis buvo, yra ir bus mūsų didysis maestro“, – kalbėjo Palangos kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Nerijus Stasiulis.
Simboliškai žodis lyg ir buvo suteiktas pačiam S. Povilaičiui. Skambant jo dainai „Nelydėki“, kurioje maestro dainuoja apie tai, jog atėjo metas išsiskirti, prašo jo nelydėti, nes ji nueis vienas, minia nebesulaikė ašarų, o kai kurie nuoširdžiai raudojo. Urna su S. Povilaičio palaikais užkasta žemėje, o ne padėta į kolumbariumą, nors toks Palangos kapinėse ir stovi.