„Lietuviai mušė ir vijosi mane. Liepė eiti į Baltarusiją. Neturiu vandens. Man atrodo, mirsiu. Myliu tave“, – tokia buvo paskutinė Šri Lankos piliečio Samrino žinutė žmonai iš Lietuvos pasienio miško. Samrino kūnas Vilniaus morge neatpažintas gulėjo pusę metų, kol žmona ieškojo dingusio vyro visur, kur tik galėjo kreiptis. Teismo medikai mirties priežasties nenustatė, todėl lieka neaišku, ar vyras mirė nuo smurto. Medikų išvadoje nurodyta, kad iki jį randant kūnas galėjo gulėti daugiau nei mėnesį, tačiau žmona su vyru kalbėjosi prieš tris dienas iki randant kūną.
Tyrimo „Kiti žmonės“ metu surinkta informacija rodo, kad Baltarusijos-Lietuvos pasienyje migruojantys žmonės patiria smurtą, dingsta ir miršta. Baltarusijos režimas migracijos temą išnaudoja antieuropietiškai propagandai. Tačiau Žaliosios sienos valstybių (Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos) vykdomi veiksmai ir toliau kelia klausimų, ar valstybės institucijų naudojamos priemonės – išstūmimai, smurtas – suderinamos su tarptautine teise, Europos Sąjungos direktyvomis ir net šių šalių įstatymais. Tarptautinių Žmogaus teises ginančių organizacijų pozicija aiški – Lietuva privalo gerbti žmogaus teises bei laikytis teisinių prieglobsčio svarstymo procedūrų.
O migruojantys žmonės, siekiantys sukurti gyvenimą Europoje, patenka tarp kelių ugnių – pareigūnų smurto, teisinių prieglobsčio procedūrų nepaisymo, kontrabandininkų apgavysčių ir didelių pavojų miške.
Ping – pong’as
Su migruojančiai žmonėmis dirbančios humanitarinės pagalbos organizacijos „Sienos grupės“ savanoriai Vuk ir Hasan bei dingusių žmonių paieškos koordinatorė Aušrinė Gogelytė važiuoja į mišką Varėnos savivaldybėje.
„Sienos grupė“ gavo pranešimą apie Lietuvos pasienyje su Baltarusija dingusį migravusį žmogų. Vyras paskambino savanoriams ir paprašė pagalbos – miške buvo visiškai vienas. Su žmona jis pasidalino savo buvimo vieta – lokacija miške Varėnos savivaldybėje. Ją vėliau moteris perdavė savanoriams – po to, kai jos ryšys su sutuoktiniu nutrūko ir jis dingo. „Sienos grupės“ užduotis – apžiūrėti nurodytą vieną, surinkti ir į duomenų bazę įtraukti bet kokius žmonių gyvenimą miške liudijančius daiktus – cigarečių pakelius, stovyklavimo daiktus, drabužius, miegmaišius. Šie daiktai vėliau tampa svariais įrodymais giminaičiams, ieškantiems dingusių kelyje šeimos narių – vaikų, vyrų, tėvų. Rastas mėgstamo tabako pakelis kartą šeimai padėjo užčiuopti dingusio žmogaus maršrutą Lietuvoje.
Migruojančių žmonių grupes kontrabandininkai atveža iki pasienio miško Baltarusijoje ir nuo čia liepia eiti patiems. Kontrabandininkai nurodo tašką, kuriame grupę migruojančių žmonių turėtų pasitikti automobilis ir vežti toliau sutartu maršrutu. Tačiau einant iki šio taško žmonių grupės susiduria su ekstremaliais ir dažnai jiems patiems netikėtais sunkumais.
Savanoriai pasakoja, kad dažnai kontrabandininkai, bijodami, kad gali būti pastebėti pasieniečių, keičia susitikimo taško vietą ir nurodo kitą už kelių kilometrų. Prasta mobiliojo ryšio kokybė pasienyje taip pat trukdo migruojantiems žmonėms tiksliai orientuotis, jie paklysta. Migruojantys žmonės eidami ieško ir patogesnių kelių, kad nereikėtų eiti per upelį, pelkę ar itin tankų mišką. Šis sprendimas labai pragmatiškas – sušlapusios, nutrintos kojos pasidengia žaizdomis arba pasiekia būklę, vadinamą „apkasų pėda“ – pėdų oda sutrūkinėja, žaizdose atsiranda infekcijos, stiprus skausmas. Tai migruojantiems žmonėms gali baigtis galūnės amputacija.
Per dieną migruojantys žmonės gali nueiti iki kelių dešimčių kilometrų, kurie dažnai keliaujančius labai išsekina. Tyrimo metu surinkta informacija rodo, kad miške tarp sienų stumdomi žmonės praleidžia nuo kelių dienų iki septynių mėnesių. Dažnai tokiai kelionei mišku žmonės neturi tinkamų rūbų, batų, pakankamai maisto, vandens, medikamentų.
Savanoriai pasakoja, kad išsekusius, pervargusius ir paeiti nebegalinčius žmones grupės palieka miške. Arba nusilpę žmonės nusprendžia atsiskirti nuo grupės ir kreiptis pagalbos į pasieniečius arba humanitarinės pagalbos organizacijas. Tyrimo metu pamatėme, kad tokiose situacijose migruojantys žmonės reikiamos pagalbos dažnai nesulaukia.
Šiuo metu humanitarinės pagalbos organizacijos ES pasienyje skaičiuoja 6 pasienio mirtis Lietuvoje (įskaitant žūtis avarijose), 7 – Latvijoje. Organizacijos gauna informacijos apie daug daugiau pasienyje mirusių žmonių, tačiau šias mirtis be teisėsaugos pagalbos ištirti labai sudėtinga. Visi tyrimui kalbinti migruojantys žmonės pasakoja ir apie ironiškai „ping-pingu“ vadinamą situaciją, kai baltarusių pareigūnai stumia juos link Lietuvos sienos, o lietuviai atstumia atgal. „Ping-pingo“ partija gali tęstis nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ir baigiasi galūnių nušalimu, apsinuodijimu geriamu pelkių vandeniu, skrandžio ligomis, išsekimu ir mirtimi.
Kita šios situacijos baigtis – miške įstrigę žmonės dingsta be žinios. Dingusiųjų sąrašą humanitarinės pagalbos organizacija „Sienos grupė“ veda nuo pat krizės pradžios. Per tą laiką savanoriai gavo 117 pranešimų apie pasienyje dingusius migravusius žmones. „Mes tikimės, kad jis gyvas“, – sako Vuk prieš lipdamas iš automobilio. „Visada to tikimės“, – atsako Aušrinė.
Išstūmimo architektūra
Kita priežastis, kodėl migruojantys žmonės priversti gyventi miške – Baltarusijos režimo pareigūnų stūmimas iš vienos pusės ir ES pareigūnų – iš kitos.
„Pasienyje vyksta „ping-pongo“ žaidimas“, – apibendrina Carlos Cruz iš Kubos. Su žmona Sonia Hernandez Lietuvos sieną jie kirto 2022 m. pavasarį. Pora priklausė San Isidro judėjimui – Kubos žurnalistų, meninkų, kūrėjų bendruomenei, kovojančių už žodžio laisvę. Kubą valdo komunistinis režimas, du trečdaliai kubiečių gyvena žemiau skurdo ribos, o už politines diskusijas ar valdžią kritikuojančius piliečiai sodinami į kalėjimą 20-čiai metų, iš jų atimami vaikai.
Šeima buvo ir tarp 2021 m. liepos mėnesio protestų prieš komunistinę valdžią organizatorių. Tai tapo viena didžiausių demonstracijų Kubos istorijoje. Po jos prasidėjo masinės represijos, ėmė dingti Carloso šeimos draugai. Komunistinio režimo pareigūnai masiškai kankino, mušė ir kalino dalyvavusius proteste. Tai paskatino porą bėgti iš šalies.
Per Rusiją (kubiečiai gali atvykti į šią šalį be vizų) ir Baltarusiją pora pasiekė ES sieną. Carlos ir Sonia žinojo, kad pagal ES teisės aktus, pasiekus ES teritoriją kiekvienas gali užpildyti prieglobsčio prašymą. Tačiau taip nenutiko. „Kai pirmą kartą sutikome lietuvį pasienietį,“ – pasakoja Carlos. – „Pasakėme, kad norime politinio prieglobsčio. Mums buvo atsakyta: „Ne, nešdinkitės lauk. Grįžkite į savo komunizmą. Mums nerūpi“.
Šeima bandė pereiti ES sieną dar ir dar kartą, tačiau kaskart būdavo nustumiami, o jų prašymų užpildyti prieglobsčio prašymą pasieniečiai nepaisė. Carlos pasakoja, kad apie galimybę užpildyti prašymą pasienio punkte jis nežinojo ir nė vienas iš sutiktų pareigūnų nepaaiškino šios tvarkos.
Pagal Europos Sąjungos teisės aktus, kiekvienas į teritoriją bet kurioje vietoje patekęs žmogus turi teisę užpildyti prašymą. Kiekvienas prašymas privalo būti išnagrinėtas pagal numatytas įstatymuose procedūras. Žmonių teisė parašyti prašymą ir pasinaudoti prieglobsčio procedūra neišnyksta net ir tada, kai šalyje yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija. Tačiau kubiečiams Lietuvos pasienyje nebuvo leista pasinaudoti ES įstatymų jiems suteikiama teise.
Išsekę žmonės nusprendė grįžti į Minską. Tačiau baltarusių pareigūnai to neleido, prievarta stūmė Kubos piliečius prie ES sienos, seksualiai priekabiavo prie moterų, sumušė jas gynusį Carlos’ą.
„Patenki į situaciją, kai lietuviai pareigūnai neįsileidžia, o baltarusiai neleidžia grįžti atgal. Sakai jiems, kad nebegali, kad miršti iš alkio, bet jiems nesvarbu. Nes jie irgi puikiai žino, kokią politiką vykdo lietuviai“, – pasakoja Carlos. Tai migruojantys žmonės ironiškai vadina pasienio „ping-pongu“.
Visi tyrimui kalbėję žmonės pasakojo, kad tiek lietuviai, latviai, tiek baltarusiai sudaužydavo jų mobiliuosius telefonus arba sugadingavo SIM korteles. Iš to, kad tokie liudijimai gausūs, galima daryti išvadą, kad pasieniečiai tai daro sistemiškai, o ne atsitiktinai. Be ryšio priemonių miške žmonės atsiduria dideliame pavojuje, nes negali susisiekti su giminėmis, pagalbos organizacijomis, medikais, jie gali būti užpulti ar nužudyti. Kartais migruojantys žmonės turi atsarginius telefonus, kuriuos slepia, saugodamiesi būtent tokios situacijos.
Baltarusių ir lietuvių pareigūnai stumdė kubiečius 18 dienų, iš kurių aštuonias dienas šie neturėjo jokio maisto. Šeima kovo mėnesį miegojo apleistuose nameliuose ir po medžiais, o vandeniui tirpinosi sniegą. Tačiau per tą laiką grupei pavyko susisiekti su „Sienos grupe“, o ši padėjo gauti jiems Europos Žmogaus Teisių Teismo teikiamas laikinąsias apsaugos priemones. Dokumentas neleidžia jį turinčiųjų mėnesį išstumti iš ES teritorijos.
Lietuvos pasienio pareigūnai juos ne kartą atstūmė net ir tada, kai kubiečiai jau turėjo galiojančią EŽTT suteiktą tarptautinę apsaugą, „Sienos grupės“ savanoriai pasakojo tuo metu jau ne kartą skambinę pasienio pareigūnams, informuodami juos apie turimą dokumentą. Galiausiai kubiečius surado pasieniečių šuo. Šeima ir dvi draugės Diana ir Yarisleidys buvo priimti į Lietuvos teritoriją ir apgyvendinti Pabradės užsieniečių registravimo centre, kuriame juos ir kalbinome. Kubiečiai gavo prieglobstį Lietuvoje.
Pasak teisininkų, migruojančių žmonių išstūmimas prieštarauja pagrindiniams Žmogaus teises apibrėžiantiems teisės aktams: Europos Tarybos Konvencijai dėl pabėgėlių statuso (Ženevos konvencija), Europos žmogaus teisių konvencijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (18-19 str.). Kiekvienas žmogus turi teisę užpildyti prieglobsčio prašymą bei pasinaudoti prašymo nagrinėjimo ir prieglobsčio suteikimo procedūromis Lietuvoje. Išstūmus žmogų šios teisės iš žmogaus atimamos, nors jis/ji gali turėti svarų pagrindą gauti apsaugą ir prieglobstį Europoje.
Tyrimui kalbėjusi Queen Mary universiteto prieglobsčio teisės tyrėja mokslų daktarė Dr. Aleksandra Ancite-Jepifánova pateikia vieną iš tokios situacijos pavyzdžių. Mokslininkė pasakoja, kaip į Europos Sąjungą ties Latvija bandė patekti grupė jazidų. Tai tautinė mažuma Irake, žiauriai persekiojama ISIS. Teroristinės organizacijos veiksmai prieš juos Vokietijoje vertinami kaip genocidas, todėl vienas iš dviejų prieglobsčio prašančių jazidų jį gauna - patenkinama net pusė gautų prieglobsčio prašymų. Jų priežastys atvykti į ES yra labai rimtos, todėl tikimybė gauti prieglobstį didelė. Tačiau latvių pareigūnai grupę išstūmė ir neregistravo jų prieglobsčio prašymų. Daugiau mokslininkės įžvalgų išgirsite trečiojoje tyrimo dalyje.
„Man atrodo, mirsiu“
Šri Lankos gyventoja Sanooja – 32 metų geografijos mokytoja vidurinėje mokykloje. Su mylimuoju Samrinu ji susituokė prieš septynerius metus, šeimoje gimė sūnus. Jos vyras Muhammad Suhood Marikkar Mohamed Samrin apie Europą svajojo nuo vaikystės, o pasitaikius progai išvyko į Jungtinę Karalystę, čia dirbo. Pasak Sanoojos, nors šeimos pajamos Šri Lankoje buvo pakankamos komfortiškam gyvenimui, Samrinas svajojo kurti gyvenimą Europoje, įsigyti čia motociklą, mat mėgo greitį ir motociklų sportą.
„Aš tuo metu rašiau diplominį darbą. Prašiau jo palaukti, kol galėsiu kreiptis dėl studijų vizos. Tačiau jis nori visko čia ir dabar, nemoka laukti“, – šypsodamasi pasakojo moteris. Vyras pirmiausiai svarstė iš Šri Lankos per Rusiją patekti į Suomiją, o iš čia – į Prancūziją ir šioje šalyje paprašyti prieglobsčio. Tačiau šis planas nepavyko – pasak moteris, Samrinas buvo išstumtas iš Suomijos į Rusiją. Sanooja bendravo su vyru visos kelionės metu.
Samrinas keliavo 2022 m. vasarą. 2024 m. birželį Suomijos valdantieji įstatymuose apibrėžė migracijos „instrumentalizavimo“ situacijas ir suteikė pasieniečiams teisę neleisti migruojantiems žmonėms kirsti sienos. Tam tikromis aplinkybėmis valdžios institucijos gali net apskritai nevertinti individualių žmonių aplinkybių, kodėl jie kerta sieną.
„Šis įstatymas ypač kenksmingas prieglobsčio prieinamumui ir apsaugai nuo išsiuntimo iš šalies Suomijoje. Jis gali tapti žalia šviesa smurtui ir išstūmimams pasienyje“, – sakė Eve Geddie, „Amnesty International“ Europos padalinio vadovė. Apie instrumentalizaciją daugiau kalbėsime trečiojoje tyrimo dalyje.
„Manau, būdamas ten jis ir gavo „agentų“ kontaktus – tų, kurie siunčia žmones į užsienį“, – tęsia šrilankietė Sanooja. – „Kai mano vyras planavo kelionę, jis man nepasakojo, kaip tai bus taip pavojinga“. „Agentais“ migruojantys žmonės vadina kontrabandininkus, organizuojančius jų ir jų šeimų keliones iš tėvynės iki tikslo valstybės bei su tarpininkų – „asistentų“ – pagalba mašinomis vežančius migruojančius žmones sudarytu maršrutu.
Pasak Queen Mary universiteto migracijos teisės tyrėjos, mokslų daktarės Dr. Aleksandros Ancite-Jepifánovos, gauti ES vizą Artimųjų Rytų, Afrikos ir kitų šalių gyventojams labai sunku, o kartais ir neįmanoma. Būtent todėl migruojantys žmonės renkasi nelegalius ir dažnai – labai pavojingus kelius patekti į ES. Tyrimo metu liudiję žmonės pasakojo, jog „agentais“ pasitikima taip pat ir dėl to, kad šie jau būna suorganizavę keliones jų šeimų nariams, kaimynams ar pažįstamiems. Tačiau, kaip parodys šio tyrimo metu surinkta informacija, kontrabandininkai planus ne visuomet įgyvendina taip, kaip žadėjo, o migruojantys žmonės dažnai nežino, kas jų laukia kelionėje. Kontrabandininkai juos užtikrina, jog ji bus saugi, o vėliau apgaule įvilioja į pasienio mišką ir juos, taip pat ir šeimas su vaikais, verčia kirsti sieną.
Humanitarinę pagalbą teikiančių savanorių teigimu, pasitaikė atvejų, kai „agentai“ tiesiog išmetė keliaujančius asmenis iš mašinų, kai šie pristigo pinigų sumokėti už maistą ar kitas papildomas paslaugas. Taip pat žinomi atvejai, kai mašinos neatvyko pasiimti migruojančių žmonių sutartuose taškuose. Tokiais atvejais žmonės atsiduria miške nepasiruošę ekstremalioms sąlygoms – šalčiui, badui, smurtui. Dažnas migruojantis žmogus būna apsirengęs lengvais drabužiais dar ir dėl to, kad atvykęs į tikslo šalį ir išlipęs iš kontrabandininko automobilio tikisi iš karto įsilieti į minią.
Šrilankietis Samrinas 2022 m. vasarą pasiekė Lietuvos sieną. Tam jo grupei prireikė 9 dienų, per kurias žmonės ėjo mišku į vis kitą kontrabandininko nurodytą vietą, iš kurios automobilis su „asistentu“ turėjo juos vežti gilyn į Europą. „Kai kur žmonės ėjo pelkėmis iki kelių, – pasakoja Sanooja.
„Ilgainiui baigėsi geriamas vanduo, todėl jie gėrė tos pelkės vandenį. Jie neturėjo maisto, todėl alpo. Mano vyras labai sulyso, jo skruostai įkrito, atžėlė barzda. Po tų devynių dienų jis atrodė kaip kitas žmogus. Jis turėjo negalavimų kepenyse, todėl per parą turėjo išgerti bent 4 litrus vandens. Miške tiek nebuvo. Jis pasakojo, kad šlapindamasis kraujuoja“.
Išstūmimai vykdomi ne tik pasienyje. Migruojantys žmonės sulaikomi ir išstumiami pasienio teritorijoje, kai kur einančioje gilyn į šalį iki 5km. Tyrimo metu surinkta informacija rodo, kad žmonės į mišką buvo išvežami net iš sostinės Vilniaus. Šiuo metu išstūmimui Lietuvoje pakanka Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos. Tačiau „Sienos grupės“ teisininkė Emilija Švobaitė akcentuoja, kad žmogaus laisves ir teises pagal Konstituciją gali apriboti tik Seimas, paskelbęs nepaprastąją padėtį. Tokią situaciją teisininkė vertina kaip grėsmę teisės viršenybei ir valdžių padalijimo principui šalyje.
Teritorijoje negali laisvai dirbti žurnalistai (į prašymą suteikti galimybę dirbti pasienyje žurnalistei Irmai Bogdanovičiūtei VSAT neatsakė) bei nepriklausomi stebėtojai, kurie turėtų vertinti tarnybų veiksmų atitikimą humanitarinei teisei. Tarptautinė organizacija Medikai Be Sienų buvo priversta nutraukti savo darbą Lietuvos ir Latvijos pasienyje, taigi skubi medicininė pagalba migruojantiems žmonėms prieinama sunkiai. Daugiau apie organizacijos darbą bei patirtis dirbant su nuo smurto nukentėjusiais migruojančiais žmonėmis kalbėsime trečioje tyrimo dokumentikos dalyje.
Po 9 dienų miške šrilankietis Samrinas su grupe pasiekė Vilnių ir apsigyveno netoli Stoties įsikūrusiame Old Town Trio viešbutyje. Čia vyras ruošėsi rytdienos kelionei iki Prancūzijos. Tačiau naktį žmona Sanooja sulaukė neraminančios žinios – Samrinas vėl miške. Vienas, be paso, be daiktų. „Lietuviai mušė ir vijosi mane. Liepė eiti į Baltarusiją. Neturiu vandens. Man atrodo, mirsiu. Myliu tave“, – įrašė Samrinas balso žinutę.
Rugpjūčio 18 d. ryšys su Samrino telefonu nutrūko. Paskutinė jo telefono buvimo vieta fiksuota Lietuvos teritorijoje.
Rugpjūčio 21 d. netoli Buivydžių I-osios gyvenvietės Neries upėje buvo rastas vyro kūnas be asmens dokumentų ir daiktų. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismo medicinos tarnyba savo išvadoje nurodo, kad kūnas galėjo gulėti nuo 1 iki 5 mėnesių, kol buvo rastas. Kūnas per daug suiręs, todėl, pasak teismo medikų, mirties priežasties nustatyti neįmanoma. Nenurodoma, ar mirtis buvo smurtinė, ar ne. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Po keturių mėnesių, gruodį, atliktas kūno DNR tyrimas. Jo rezultatai sutapo su Anglijoje anksčiau gyvenusio šrilankiečio DNR. Tas šrilankietis-Samrinas.
Sanoojos liudijimas tyrimui atvėrė aiškų prieštaravimą teismo medikų išvadoms. Nuo Samrino dingimo iki kūno radimo buvo praėjusios tik trys paros, o ne keli mėnesiai, kaip teigiama medikų išvadoje. Dėl šio prieštaravimo Sanooja paprašė atnaujintas mirties priežasties tyrimas. Jos advokatas taip pat klausė, kokiu teisiniu pagrindu Samrinas iš Vilniaus centro buvo išvežtas ir išstumtas į mišką bei kur yra vyro pasas. Viešbutyje Samrinas jį turėjo.
Jų skundą Vilniaus apygardos prokuroras Jonas Selinionis atmetė.
2023 m. balandį Lietuvos teritorijoje Ignalinos rajone Dysnos upėje rastas 40 metų Indijos piliečio kūnas. Prokuratūra mus informavo, kad tyrimu nustatyta mirties priežastis – bendras kūno atvėsimas. Kitaip sakant, žmogus mirtinai sušalo, ikiteisminis tyrimas taip pat nutrauktas. Kaip ir kodėl migravusių žmonių kūnai atsidūrė upėse, paaiškinimo nepateikiama. Tyrimui kalbėjęs su mirusiųjų kūnais dirbantis nepriklausomas teismo medicinos ekspertas Paulius Petreikis atskleidžia, kad kūnai kartais lieka nepilnai ištirti dėl trūkstamų kompetencijų, aplaidaus požiūrio ir įstatymų spragų.
Šiuo metu Lietuvoje humanitarinės organizacijos praneša apie šešias pasienio mirtis Lietuvoje (įskaitant ir žuvusius avarijose) ir septynias Latvijoje. Surinkta tyrime informacija rodo, kad migruojantiems žmonėms pasienyje nesuteikiama reikalinga pagalba, jie negali pateikti prieglobsčio prašymo bei išstumiami net ir turėdami tarptautinę apsaugą. Baltarusių pasienio tarnyba pateikia daug didesnius mirusiųjų pasienyje skaičius, tačiau jų patikrinti neįmanoma. Be to, Baltarusijos režimas migracijos temą išnaudoja anti-europietiškai propagandai.
Tolesnėse tyrimo filmo serijose – dar daugiau istorijų iš pasienio. Nudeginimai nuo tazerio, sumušimai, žaizdos nuo lazdų ir grandinių, galūnių lūžiai, pjūviai ir apmutacijos dėl nušalimų – migruojantys žmonės bei pasienyje dirbę medikai vienbalsiai liudija apie tiek iš Baltarusijos, tiek iš ES pareigūnų smurtą ir jo skaudžias pasekmes sveikatai ir gyvybei. Surinkta tyrime informacija taip pat rodo, kad ES pasieniečiai smurtauja ir prieš pažeidžiamas grupes, neišskiriant moterų ir pagyvenusių žmonių.
Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) teigia, kad nuo Baltarusijos sukeltos migracijos krizės pradžios Lietuvos pasieniečiai į šalį neleido patekti 22 195 žmonėms. Pernai pareigūnai į Lietuvą neleido atvykti (kitaip tariant, atstūmė) 2 643 migruojantiems žmonėms. Tyrimui komentavusi migraciją pasienyje tyrusi mokslininkė Dr. Aleksandra Ancite-Jepifánova sako, kad žmonės paprastai bando kirsti sieną daug kartų. Pasieniečiai visose trijose pasienio valstybėse, pasak jos, tai skaičiuoja kaip skirtingų žmonių bandymus kirsti sieną. Mokslininkė tyrė situaciją šešis mėnesius 2021 m. Tuo metu latvių pasieniečiai teigė išstūmę apie 6 tūkst. migruojančių žmonių. Tačiau mokslininkė išsiaiškino, kad tuo metu miške buvo apie 250 žmonių. Apie tai – tolesnėse tyrimo dalyse.
Tyrimas atliktas remiant fondui IJ4EU. Tarptautinis spaudos institutas IPI, Europos žurnalistikos centras EJC ir visi kiti IJ4EU fondo partneriai neatsako už paskelbtą turinį ir bet kokį jo panaudojimą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.