„Jie atvyksta iš Sirijos, Nigerijos, bet taip pat iš Kubos, Šri Lankos, Kongo, Irako – daugybės skirtingų vietų. Šie žmonės nusprendžia migruoti, nes jų namuose siaučia karas. Kai kurie pasakoja apie gaujų karus, seksualinę prievartą, jei lieka namuose. Taigi smurtas juos išvaro iš namų“, – pabrėžia organizacijos „Medikai be sienų“ patarėjas Dr. Kyle McNally, atskleidęs, kad prieš migruojančius žmones smurtauja ir diktatoriško Baltarusijos režimo pareigūnai, ir ES pasieniečiai – latviai, lietuviai ir lenkai.
„Šie žmonės meluoja. Jie nenori pasakoti apie patirtą smurtą [ES] pasienyje. Jų šalyse niekas už smurtą nebaudžiamas. O jei skųsiesi, gausi dar“, – atskleidžia Suleman tai, nuo ko žmonės bėga į demokratinę Europą.
Antrojoje tyrimo „Kiti žmonės“ dokumentikos dalyje atskleidėme tai, kad migruojantys žmonės pasienyje atsiduria apgauti kontrabandininkų, žadančių saugią kelionę į Europą. Gilinamės į pažeidžiamų grupių – moterų ir vaikų – neteisėtą išstūmimą, migravusių žmonių išvykimo iš savo šalių priežastis, į humanitarinę pagalbą teikiančių savanorių patirtis bei teisinį išstūmimų aspektą. Paaiškinsime, kad žmogaus teises sistemiškai pažeidžiančios valstybės jau dabar yra baudžiamos, o baudas už tai moka mokesčių mokėtojai.
Pirma dalis: „Ping-pongas“, smurtas, mirtis
Pirmajame tyrimo KITI ŽMONĖS filme žurnalistė Irma Bogdanovičiūtė atskleidė, kad migruojančių žmonių stumdymų ES-Baltarusijos pasienyje ir atsisakymo padėti pasekmės jau dabar yra akivaizdžios – galūnių amputacijos dėl nušalimo ir infekcijų, apsinuodijimai pelkių vandeniu, dingimai ir mirtys. Pažeisdami tarptautinius įstatymus ES šalių pareigūnai išstumia žmones iš šalies teritorijos (net iš Vilniaus) ir, pasak tyrimui liudijusių žmonių, neleidžia užpildyti prieglobsčio prašymų. Lietuvoje jau rasti trijų migravusių žmonių lavonai. Šri lankietis Samrinas, apie kurį kalbėjome pirmame filme, mirė praėjus trims dienoms po neteisėto išstūmimo, jo mirties priežasties Lietuvos teismo medikai nustatyti nesugebėjo, teisėsauga tyrimą nutraukė, šeimos nariams ir teisininkams palikę daug neatsakytų klausimų ir akivaizdžių prieštaravimų.
Mirčių, pasak lietuvių ir latvių humanitarinę pagalbą teikiančių ir medikų organizacijų, gali būti daug daugiau. Tyrimo metu surinkta informacija rodo, kad pasienio „Ping-pong’e“ (situacijoje, kai lietuvių ir latvių pasieniečiai atstumia, o baltarusių pasieniečiai neleidžia žmonėms grįžti į Minską ir stumia link ES sienos) žmonės priversti gyventi miške nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Visais metų laikais, turėdami įvairių sveikatos sutrikimų, taip pat moterys, vaikai. Surinkta informacija atskleidžia, kad kai kuriais atvejais jie neturi tinkamų drabužių, nes apie kelionę mišku sužino tik čia patekę ir apgauti kontrabandininkų, jų maistas ir vanduo baigiasi netikėtai ilgos kelionės metu, o iš abiejų pusių – tiek baltarusių, tiek lietuvių ir latvių – pasieniečių migruojantys žmonės patiria smurtą – mušimą lazdomis, grandinėmis, seksualinį priekabiavimą. Pareigūnai atima arba sugadina jų mobiliuosius telefonus ir SIM korteles. Sužeisti, išsekę ir stumdomi ilgą laiką, be ryšio priemonių miške migruojantys žmonės įstumiami į gyvybei ir sveikatai pavojingą situaciją, kuri baigiasi negalia ar mirtimi.
Pabėgti nuo skurdo bet kokia kaina
23 m. Jaspreet iš Indijos Punjabo regiono mus pasitiko prie Mucinikų atvirosios stovyklos netoli Rygos. Jis ėjo pasiramsčiuodamas lazdele. Stumdomas Lietuvos ir Baltarusijos pareigūnų pasienyje ir negalėdamas ištrūkti jis miške žiemą praleido 11 dienų. Nušalusios pėdos pajuodo ir gydytojai amputavo abiejų kojų pirštus. Iš septynių žmonių grupės neįgalūs liko trys.
Į Lietuvos ir Latvijos pasienio mišką jis pateko apgautas kontrabandininko. Vaikinas su pažįstamu „agentu“ sutarė, kad šis jį nugabens iki Vokietijos, kur Jaspreet planavo dirbti restoranuose. Mūsų pokalbio metu Punjabo regioną niokojo potvyniai. Jaspreet parodė vaizdo įrašą iš šio regiono ir kaimyninio Nagal Ambala miesto, kuriame potvynių vanduo tuo metu siekė 5,7 metro. Klimato krizė, stichinės nelaimės ir dėl to patiriami dideli žemės ūkio nuostoliai yra viena iš priežasčių, verčiančių žmones emigruoti.
Dažnai neturėdami galimybių gauti studijų, šeimos susijungimo ar darbo vizos Europos Sąjungoje, jie renkasi žmonių kontrabandininkų paslaugas. Šio įvardinta suma – 15 tūkst. eurų. Už tai „agentas“ žadėjo saugią kelionę iki pat Vokietijos, Baltarusijos ir Vokietijos vizas ir įdarbinimą. Vaikinas nusprendė migruoti pavasarį. Neturtinga šeima atžalos kelionei į Europą dalį pinigų pasiskolino
„Taksi mus nuvežė į mišką ir liepė eiti pirmyn. Ėjome mišku ir pamatėme tvorą su koncertina. „Sveiki atvykę į Lietuvą“ – perskaitėm pranešimus telefonuose. Nustebau – taip nebuvo tartasi. Skambinau asistentui pakistaniečiui Laki, sakiau, kad mums reikia pagalbos, nenorime kirsti sienos. Bet jis vertė“, – pasakojo Jaspreet.
Sulaikius grupes pasienyje lietuvių ir latvių pareigūnai, kaip parodė migravusių žmonių liudijimai, surenka žmonių asmens duomenis. Tada grupę suskaldo – po vieną ar du išstumia skirtingose pasienio vietose toli vieną nuo kito. Apie šią pasieniečių sistemiškai naudojamą priemonę liudijo visi tyrimui kalbėję migruojantys žmonės. Tai sukuria papildomą pavojų migruojantiems žmonėms – pareigūnams atėmus telefonus, likę vieni miške migruojantys žmonės ne tik negali susisiekti su pagalbos organizacijomis, bet ir tampa lengvu taikiniu nusikaltėliams.
Jaspreet septynių žmonių grupė pateko į pasienio „Ping-pongą“ – baltarusiai buožėmis juos stūmė per iš anksto jų išpjautas sienoje skyles į Lietuvą, o lietuvių pasieniečiai, pasak Jaspreet, mušdami juos stūmė iš Lietuvos. Vaikinas pasakoja, kad visiems sutiktiems pareigūnams migruojantys žmonės pasakojo buvę apgauti kontrabandininko ir miške atsidūrę ne savo valia.
„Mes jiems [lietuvių pasieniečiams] bandėme pasakoti, kas nutiko, prašėme grąžinti į Minską. Arba kad pasodintų mus į kalėjimą – kad tik nereikėtų vėl grįžti į sniegą ir šaltį.“ Žmonės nebeturėjo maisto ir drabužių. Migruojantys žmonės iš įvairių šalių žurnalistei Irmai Bogdanovičiūtei pasakojo, jog miške jie pristigdavo drabužių ne tik todėl, kad nežinojo, jog kelionė taip ekstremaliai užsitęs, bet dar ir todėl, kad drabužius labai greit sunaudodavo įkurti ugniai miške bei bandant išdžiovinti šlapią medieną. Be to, jų daiktai greit sušlampa dėl peklėto miško drėgmės. Dėl to gyvendami miške migruojantys žmonės nuolat šąla.
Indas Jaspreet pasakojo, kad lietuvių pasieniečiai grupę perdavė lenkų pasieniečiams. Prieš išstumiant grupei leido pamiegoti pasienio užkardos patalpose. Čia Jaspreet jau pajuto, kad sunkiai gali valdyti nušalusią koją, o bandant ją atšildyti karštu vandeniu ši ėmė stipriai skaudėti. Lenkų pasieniečiai, pasak Jaspreet’o juos sumušė, o atvežę prie sienos „tiesiog išmetė į sniegą“. Čia grupės nariai vėl buvo sumušti ir išstumti į Baltarusiją. Eidami pasieniu žmonės netoli vieną kito rado du migravusių žmonių lavonus. „Sutiktiems baltarusių patruliams papasakojome radę lavoną. Šie tiesiog pervežė mus į kitą vietą ir vėl liepė kirsti sieną“, – pasakoja Jaspreet apie nežmoniškas situacijas kelionėje.
Jaspreet pasiekė Latvijos sieną. Vaikinas latvių humanitarinės pagalbos organizacijos „Gribu palīdzēt bēgļiem“ darbuotojams vėliau papasakojo, jog jo pajuodusias pėdas pamatė vienas iš pasieniečių. Jis iškart priėmė grupę į Latviją, iškvietė greitąją. Ligoninėje Jaspreet parašė ir prieglobsčio prašymą. Kelionės pradžioje jis to neplanavo, prieglobsčio prašymo tvarkos nežinojo ir ja net nesidomėjo – jis važiavo dirbti.
„Taksi mus nuvežė į mišką ir liepė eiti pirmyn. Ėjome mišku ir pamatėme tvorą su koncertina. „Sveiki atvykę į Lietuvą“ – perskaitėm pranešimus telefonuose. Nustebau – taip nebuvo tartasi. Skambinau asistentui pakistaniečiui Laki, sakiau, kad mums reikia pagalbos, nenorime kirsti sienos. Bet jis vertė“, – pasakojo Jaspreet.
„Jie paprašė prieglobsčio Latvijoje, nes tik čia sulaukė pagalbos“, – sako Dr. Ieva Raubiško, aplankiusi migravusius žmones ligoninėje bei užfiksavusi jų parodymus. Ieva dirbo latvių humanitarinės pagalbos organizacijoje „Noriu Padėti Pabėgėliams“ („Gribu palīdzēt bēgļiem“, GPB).
„Jei skųsiesi, gausi dar“
„Pasiekti tokią sveikatos būklę miške – tik laiko klausimas, – sako Suleman, latvių humanitarinės pagalbos organizacijos GPB mentorius. – O vėliau būna per vėlu juos gydyti“. GPB Latvijoje padeda tiek ukrainiečių pabėgėliams, tiek Latvijos sieną pasiekusiems žmonėms iš Artimųjų Rytų, Afrikos, Indijos ir kitų šalių, kurių dalis taip pat bėga nuo karinių konfliktų, teroro ir represijų. Suleman jiems padeda įsikurti, susirasti darbą, susitvarkyti dokumentus.
„Šie žmonės meluoja. Jie nenori pasakoti apie patirtą [ES pareigūnų] smurtą pasienyje. Jų šalyse niekas už smurtą nebaudžiamas. O jei skųsiesi, gausi dar. Todėl atvykę čia jie nesiskundžia. Sako, kad viskas buvo gerai. O kai pasiekia Vokietiją, man papasakoja, kaip buvo iš tiesų“, – atskleidžia Suleman.
Latvijoje šiuo metu skaičiuojamos 7 pasienio mirtys. „Apie kitas girdime daug gandų. Manau, mirčių yra daug daugiau – bent kelios dešimtys,“ – pasakojo Dr. Ieva Raubiško. Moteris su pabėgėliais iš Artimųjų Rytų ir Afrikos dirbo nuo pat krizės pradžios 2015 m., kai į Europą per Viduržemio jūrą pateko 137 tūkst. žmonių, iš kurių didžioji dalis bėgo nuo karo, konfliktų ar persekiojimo. Lietuvos skaitytojams Latvijoje užfiksuotos istorijos svarbios todėl, kad dažnai migruojantys žmonės bando kirsti kelių valstybių sienas paeiliui, kartais – po keliasdešimt kartų. Jų patirtys padeda atskleisti metodus, pasienyje naudojamus Europos Sąjungos pareigūnų, bei migruojančių žmonių likimus.
„Pamirškite apie tai, kad pasieniečiai sugeba atlikti triažą“
Dr. Raubiško pasakojimas ir kitos Latvijoje surinktos istorijos atskleidžia, kad ES pareigūnai pasienyje išstumia ir pažeidžiamus žmones – vyresnio amžiaus, sergančius, vaikus. Viena oficialiai Latvijoje skelbiamų mirčių – sirės moters. Iš trijų seserų, kurios keliavo su pagyvenusia motina, viena mirė Latvijoje, kita dingo be žinios. Informacijos apie jų kelionę labai nedaug. Žinoma tik tiek, kad prieš mirtį moteriai kraujavo skrandis, o GPB iškviesta greitoji moters sutartoje vietoje nerado. Humanitarinės pagalbos darbuotojai neatmeta galimybės, kad moteris per tą laiką, kol laukė pagalbos, buvo išstumta, tačiau gali nutikti ir kitaip – galbūt ji bandė eiti toliau, galbūt paklydo ar buvo užpulta. Ji į ligoninę pateko tik dviejų dienų ir labai greit mirė.
„Einantys mišku naktį beveik nemato, kas priešais. Jei bent kiek atsilieki ar nusuki į kitą pusę – grupės neberasi. Ir niekas tavęs nelauks. Žmogus gali susmukti – ir niekas nepastebės. Grupė manys, kad visi eina iš paskos, o vėliau gali pastebėti, kad žmonių trūksta. Ir jų jau neberas. Kelio atgal nebėra – aplink tik medžiai ir tamsa,“ – nupasakoja Suleman migruojančių žmonių patirtį.
Laiku negauta medicininė pagalba – viena iš migruojančių žmonių mirties priežasčių. Tačiau greitąją pagalbą migruojantys žmonės kviesti vengia. Ieva pasakoja, jog migruojantys žmonės žino, kad su medikais visuomet atvyksta ir pasieniečiai. Yra ne vienas liudijimas, kad gydytojams nepavykdavo kokybiškai apžiūrėti pacientų ir šie būdavo neteisėtai išstumti turėdami rimtų sveikatos negalavimų. Bijodami to ir tikėdamiesi medicininę pagalbą jau netrukus gauti tikslo valstybėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, migruojantys žmonės medikus pakviesti savanoriams leidžia tik ypač sunkiu atveju.
Tarptautinės organizacijos „Medikai Be Sienų“ (MSF) patarėjas Dr. Kyle McNally dalinosi atvejais, kai netrukus gimdysianti moteris ES pasienyje atsisakė medicininės pagalbos, kurią organizacija jai siūlė. Ji suprato, kad jei sutiks vykti į ligoninę, bus iškart atskirta nuo savo vyro ir nuo grupės, o šito ji bijojo labiausiai. Jos baimė buvo pagrįsta – MSF ekspertas patvirtino, kad tokie atskyrimo atvejai jau buvo žinomi tiek migrantams, tiek medikams.
„Viskas baigėsi tuo, kad ji miške persileido, paveikta savo patirčių ir padėties,“ – pasakoja Dr. Kyle McNally. „Tai tragedija. Kita vertus, galime suprasti jos sprendimą. Nėščia moteris tokioje situacijoje patiria didžiulį nerimą, jei sutinka važiuoti į ligoninę“.
Lietuvoje galiojančiai tvarkai, kai pasieniečiams suteikiama teisė įvertinti migruojančių žmonių sveikatos būklę ir skirstyti, kuriuos reikia gydyti, o kurių ne, specialistas griežtas: „Migruojantiems žmonėms ES pasieniečiai kelia siaubą. Jie atsisako vykti į ligonines, nes bijo, kad ir medikai padės juos išstumti. Jei jie net nevyksta į ligonines, pamirškite apie tai, kad pasieniečiai atliks triažą ir spręs, ką gydyti, ar kad gebės patys suteikti pagalbą migruojantiems žmonėms“. Lietuvių humanitarinės pagalbos organizacijos „Sienos grupė“ nariai prisimena atvejį, kai migravę žmonės, nesutikę, jog jiems būtų iškviesta greitoji pagalba, nuo jos tiesiog pasislėpė.
Latvių GPB organizacijos nariai nežino, kas tiksliai nutiko miške bei kur ir kaip dingo antroji sirių šeimos sesuo. „Einantys mišku naktį beveik nemato, kas priešais. Jei bent kiek atsilieki ar nusuki į kitą pusę – grupės neberasi. Ir niekas tavęs nelauks. Žmogus gali susmukti – ir niekas nepastebės. Grupė manys, kad visi eina iš paskos, o vėliau gali pastebėti, kad žmonių trūksta. Ir jų jau neberas. Kelio atgal nebėra – aplink tik medžiai ir tamsa,“ – nupasakoja Suleman migruojančių žmonių patirtį.
Žmogaus teisių gynėjų persekiojimas?
Humanitarinę pagalbą migruojantiems žmonėms ES teritorijoje teikiantys savanoriai ir organizacijų darbuotojai pasakoja patiriantys persekiojimą, kurį lygina su sistemiškomis represijomis prieš žmogaus teisių gynėjus autoritarinėse kaimynėse – Rusijoje ir Baltarusijoje. Dr. Ievai Raubiško pradėta baudžiamoji byla. Moteris apkaltinta „tyčinio neteisėto valstybės sienos kirtimo organizavimu žmonių grupei“. 2023 metų sausį Ieva gavo pranešimą apie miške įstrigusią grupę žmonių. Jiems Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios draudžia grupę išstumti iš Latvijos. Nešina dokumentu, Ieva nuvyko į mišką, sutiko šią grupę, jiems iškvietė greitąją medicininę pagalbą bei informavo Latvijos sienos apsaugos pareigūnus. Tarnybos ėmė viešai skelbti, kad „Noriu padėti pabėgėliams“ atstovai buvo Baltarusijos teritorijoje ir padėjo šiems pabėgėliams kirsti sieną.
Su labai panašiais kaltinimais iš visuomenės ir pasieniečių ne kartą yra susidūrę ir lietuviai „Sienos grupė“. Viešoje erdvėje organizacija yra ne kartą pavadinta „pseudo-savanoriais“, kaltinta pagalba kontrabandininkams, asistavimu migrantams kertant sieną, Lukašenkos režimo palaikymu. 2021m. Kūčių vakarą trys savanoriai prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos iškvietė greitąją medicinos pagalbą sniege gulinčiam išsekusiam ir sušalusiam Sirijos piliečiui. Atvykę pareigūnai „Sienos grupės“ savanoriams skyrė baudas už neteisėtą buvimą pasienio teritorijoje. Organizacija kreipėsi į teismą, kuris baudas panaikino.
Tyrimo metu žurnalistė Irma Bogdanovičiūtė pasikalbėjo ir su kituose migracijos maršrutuose dirbusiais savanoriais. Britė žurnalistė Hannah yra keturis kartus dirbusi prie Kalė miestelio Prancūzijoje įsikūrusioje vienoje didžiausių migrantų stovyklų, vadinamoje Džiunglėmis. Joje 2022 m. gyveno apie tūkstantį migruojančių žmonių, laukiančių galimybės atvykti į britų salas. Su drauge vokiete Stephanie Hannah dirbo ir Bosnijoje, iš kurios per Kroatiją į Austriją ir Vokietiją veda vadinamasis Balkanų migracijos kelias. Moteris sako, kad skirtumas tarp situacijos Lietuvoje ir Prancūzijoje yra tas, kad Džiunglėse humanitarinės pagalbos darbuotojai teisiškai nepersekiojami, todėl migruojantys žmonės gauna pagalbą. „Atvežti maisto ar sausų šiltų drabužių nėra draudžiama nė vienoje ES šalyje“, – sako Stephanie. Merginų humanitarinę misiją stebėsime trečioje dokumentikos „Kiti žmonės“ dalyje.
ES pareigūnai išstumia šeimą su mažais vaikais
Iranietė Mariam į Europą pateko per Latvijos-Baltarusijos pasienį. Su šeima moteris dabar gyvena Suomijoje. Pagal šiuo metu galiojantį vadinamąjį Dublino reglamentą, migruojantys žmonės turi likti toje ES šalyje, kurioje pirmąkart paprašė prieglobsčio. Jei migruojantis žmogus išvyksta, jis turi būti į šią šalį grąžintas. Mariam į Latviją grąžinta nebuvo. Toks sprendimas priimtas surinkus informaciją apie Mariam kelionę ir gyvenimo sąlygas Latvijoje. Suomijos migracijos tarnyba įsitikino, kad Latvija nėra jos šeimai saugi šalis.
Tyrimo „Kiti žmonės“ kolegei Latvijoje žurnalistei Marijai Kugel ji papasakojo, kad iš Irano pasiturinti šeima pabėgo po Mahsos Amini nužudymo. 22 metų kurdė Mahsa buvo sulaikyta Teherano moralės policijos už tai, kad netinkamai dėvėjo hidžabą, ir sumušta iki mirties policijos nuovadoje. Jauna moteris mirė 2022 m. rugsėjo 16 d., po trijų dienų nuo sulaikymo. Tai sukėlė didžiulius protestus Irane bei suaktyvino judėjimą už moterų teises. Režimas protestų metu nužudė skirtingais duomenimis nuo 300 iki 600 žmonių ir apie tūkstantį sužeidė, prasidėjo persekiojimai. Keturiomis kalbomis laisvai kalbanti Mariam su šeima nusprendė bėgti.
Mariam papasakojo, kad žmonių kontrabandininkas už keturių asmenų saugią kelionę iki Vokietijos arba Nyderlandų reikalavo 30 tūkstančių dolerių. Šeima sutiko. Tuomet kontrabandininkas atviliojo juos prie Latvijos sienos. „Jis sakė, kad lėktuvu pasieksime Vokietiją arba Nyderlandus. Kai jau atvykome į Maskvą, jis mums pasakė, kad lėktuvu neskrisime. Kad turime eiti mišku. Sakiau jam, kad to nebus, juk jis sakė, kad skrisime lėktuvu į Vokietiją. Turiu du mažus vaikus, mes neturime nei tinkamos avalynės, nei drabužių. Mano jauniausiajam sūnui metukai, kitam – devyni. Negaliu eiti su jais į mišką.“
„Kai mus [latvių pasieniečiai] sulaikė pirmąkart, jie paėmė mūsų pirštų antspaudus, nufotografavo. Atėmė mūsų rūbus, SIM korteles. Sužeidė mano vyrą“, – pasakoja Mariam. Pasieniečiai išstūmė šeimą su vaikais į Baltarusiją. Jau kitą dieną be ryšio priemonių, turėdami tris buteliukus vandens ir tris pakelius sausainių, šeima miške pasiklydo. – Ten buvo tiek daug varlių. Mano vyresnėlis labai bijojo, jis šaukė ir verkė. Mūsų kojos buvo labai sužeistos dėl ilgo ėjimo.“ Miške šeima stumdomi praleido savaitę. Vėliau latvių pasieniečiai rado išsekusią šeimą ir iškart nugabeno vaikus į ligoninę.
Moteris papasakojo, kad pasieniečiai emocinį smurtą naudojo ir prieš jos vaikus: „Latvių pasieniečiai buvo labai agresyvūs ir brutalūs. Liepė nežiūrėti jiems į akis. Vienas jų pasakė mano vaikui: jei negrįši į Baltarusiją, šie du šunys suės tavo šeimą. Jis kasnakt tai sapnuoja. Kai kalėjome (po gydymosi ligoninėje, kur buvo saugomi kiaurą parą ir patikrinimams žadinami naktimis, sirai su vaikais buvo nugabenti ir laikomi Daugpilio kalėjime - aut.past.), jis apsišlapindavo, net buvo labai išgąsdintas“. Mariam bei sirių moterų šeimos istorija atskleidžia, jog ES pasienyje ties Latvija neteisėtai atstumiami net ir žmonės iš pažeidžiamų grupių.
Smurtauja specialūs daliniai
Mariam pabrėžia, kad prieš jos šeimą smurtavo ne įprastą uniformą dėvintys pasieniečiai. Tai – specialios paskirties pareigūnai, migruojančių žmonių vadinami „comandos“, pasižymintys brutalumu ir žiaurumu. Apie juos tyrimui liudijo iranietė Mariam, siras Abdal Rhman Kiwan ir prieglobsčio teisės tyrėja Dr. Aleksandra Ancite-Jepifánova, tyrusi migraciją dar 2021 metais. „Juos apibūdina kaip juodai arba tamsiai mėlynai apsirengusius kaukėtus vyrus, kurių matomos tik akys ir kurie atlieka smurtinius veiksmus – muša, gąsdina, žemina,“ – žurnalistei Irmai Bogdanovičiūtei pasakoja mokslų daktarė.
„Vienu metu iš Baltarusijos teritorijos žmonės būdavo surenkami į Latvijos teritorijoje esančias palapines, kur jiems leisdavo pernakvoti. Apie trečią - ketvirtą ryte jie būdavo vėl išstumiami į Baltarusijos pusę. Tai vykdavo kasdien. Į palapines migruojančius žmones veždavo vyrai tamsiomis uniformomis. Jie griežtai saugojo ir palapines. Net tualete žmonės būdavo stebimi. O tualetais būdavo skylės žemėje šalia palapinių.<..> Jie drausdavo dairytis, liepdavo nuleisti galvą, mušdavo mašinoje. Smurto šiame pasienyje tyrimo laiku buvo labai daug,“ – sako Dr. Sepifanova.
„Kai mus [latvių pasieniečiai] sulaikė pirmąkart, jie paėmė mūsų pirštų antspaudus, nufotografavo. Atėmė mūsų rūbus, SIM korteles. Sužeidė mano vyrą“, – pasakoja Mariam. Pasieniečiai išstūmė šeimą su vaikais į Baltarusiją. Jau kitą dieną be ryšio priemonių, turėdami tris buteliukus vandens ir tris pakelius sausainių, šeima miške pasiklydo. – Ten buvo tiek daug varlių. Mano vyresnėlis labai bijojo, jis šaukė ir verkė. Mūsų kojos buvo labai sužeistos dėl ilgo ėjimo.“
Pasak jos, tokie veiksmai visiškai atitinka žiauraus, nežmogiško ir žeminančio elgesio su žmogumi apibrėžimą, numatytą ES teisės aktuose. Siras, dabar jau gavęs prieglobstį Vokietijoje Abdal Rhman Kiwan tyrimui papasakojo, kad „comandos“ sadistiškai smurtavo ir sulaikymo palapinėje metu. Dėl ilgo ėjimo Abdal Rhman buvo pajutęs skausmą kojose, apie tai pasakė saugojusiems pareigūnams, tikėdamasis, jog gaus medikų pagalbą. Latvių pareigūnai, pasak Kiwan, paprašė parodyti skaudančią koją – ir ėmė į ją gesinti cigaretes. Likusias po kankinimo žaizdas Abdal Rhman nufotografavo.
Tuo tarpu Lietuvoje, remiantis Indijos piliečio Jaspreet liudijimu, smurtinius veiksmus prieš jį atliko Viešojo saugumo tarnybos emblemą dėvintys pareigūnai.
10 mirusių, 15 dingusių
Latvijos humanitarinės pagalbos organizacijų skaičiavimu, šiuo metu prie Latvijos sienos rasti septynių mirusių migravusių žmonių kūnai. Mokslininkė antropologė Dr. Ieva Raubiško sako, kad tokių mirčių iš tikrųjų gali būti bent kelios dešimtys – organizaciją pasiekia daug informacijos apie mirusius pasienyje migravusius žmones, tačiau šias situacijas be teisėsaugos pagalbos ištirti labai sudėtinga. Iranietės Mariam pasakojimas taip pat papildo šį liudijimą.
2022 m. gruodžio 20 d. Latvijos visuomeninė televizija paskelbė vaizdo įrašą, pasieniečių darytą dieną prieš. Jame matome, kaip grupė migruojančių į Latvijos teritoriją perkelia du žmones. Reportaže minima, kad vyrai buvo taip sušalę, kad negalėjo atsakyti į klausimus. Vienas jų mirė Rezeknės ligoninėje tą pačią dieną. Žurnalistė Maria Kugel išsiaiškino, kad miręs vyras – afganistanietis. Jis stumdymų metu mirė nuo hipotermijos, t.y., mirtinai sušalo. Antrasis vyras įpuolė į komą. Dar keliems iš šios grupė buvo amputuotos rankų ir kojų dalys.
Po gydymo vyrai buvo atvežti į Mucinikų migrantų stovyklą netoli Rygos. Čia su jais iranietė Mariam ir susipažino – ji vertėjavo jiems apklausų metu. Moteris kalba kurdų, arabų, persų, olandų ir šiek tiek anglų kalbomis. Gyjantys afganistaniečiai papasakojo, kad Latvijos-Baltarusijos pasienyje buvo stumdoma 36 žmonių grupė. Joje keliavo afganai, sirai, iraniečiai ir kurdai. Grupėje buvo ir šeima su dviem mažamečiais vaikais. Pasak migruojančių žmonių, kuriems vertė Mariam, 15 žmonių iš šios grupės dingo be žinios, o dešimt mirė. Mirusiųjų kūnai buvo nuvežti į Daugpilį.
Jaunuolis senelių namuose ir neatpažinti lavonai pasienyje
Vienas iš dviejų tąkart Latvijoje priimtų žmonių, kurie keliavo su 36-ių grupe – Hanzala Hamad, jaunas vaikinas iš Afganistano. Jis pasakojo, kad iš savo šalies pabėgo dėl Talibano represijų ir žiaurumo. Hanzala atskleidė, kad režimas kankinti ir įkalinti gali net už neįprastai apkirptus ar padažytus plaukus. Žinoma, tai netapo vienintele ir galutine priežastimi, kodėl vaikinas nusprendė palikti savo tėvynę ir savo įprastą gyvenimą, šeimą, draugus. Hamad su dar 35 žmonėmis kontrabandininkų prie sienos buvo atvežtas 2022 m. gruodį. Latviai grupę suskaldė ir išstumdavo, o baltarusiai vertė kirsti Latvijos sieną ir neleido grįžti į Minską. Stumdomi baltarusių ir latvių, turėdami tik buteliukus vandens ir pakelius sausainių, jie gruodžio mėnesį miške išbuvo 19 dienų, grupė buvo skaldoma.
Kartą grupei pavyko išsikviesti į mišką taksi, kuriuo ketino grįžti Minską. Kiekvienas keleivis už kelionę vairuotojui sumokėjo po 100 dolerių. Baltarusiai pasieniečiai sustabdė automobilį, prievarta persodino grupę į savo transporto priemones ir vėl nugabeno prie Baltarusijos-Latvijos sienos. „Kai jie mus išlaipino, maldavome jų. Sakėme, kad mums tikrai labai blogai. Sakėme, kad mirsime. O jie atsakė: „Jūs mums rūpite mažau, nei šunys. Mums nerūpi, kas su jumis nutiks“.
Po 19 dienų stumdymo šaltyje Hanzala dėl išsekimo, šalčio ir skausmo kojose alpo. Grupė per tvorą jį kartu su dar vienu vyru perkėlė į Latvijos teritoriją, kur jie iškart buvo nuvežti į ligoninę. Čia Hanzala 25 dienoms įpuolė į komą. „Kai pabudau, man skaudėjo kojas ir kelius. Pabandžiau paliesti jas – o jų ten nebuvo“. Jaunas vyras interviu metu judėjo neįgaliojo vežimėliu. Abi jo kojos amputuotos iki kelių. Vaikiną latvių žurnalistė rado vienuose iš Rygos senelių namų.
Įstaigos darbuotojos pasakojo, kad čia ne kartą buvo apgyvendinti migruojantys žmonės, gyjantys po įvairių stumdymų metu patirtų sužeidimų. Interviu metu senelių namuose gyveno ir iš Maroko atvykęs 32 metų Lotfi, kurio kojos taip pat amputuotos dėl nušalimo neteisėtų išstūmimų metu. „Hanzala palatoje langas apsaugotas, ačiū Dievui. Jis negalės padaryti nieko nekontroliuojamo. Taip, kalbu apie savižudybę. Daug kartų girdėjau, kad migruojantys žmonės nori tai padaryti“, - sako vertėjas Malik. „Nuolat jaučiu stresą, depresiją. Turiu su tuo tvarkytis“, – atskleidžia Hanzala.
Malik atvyko iš Afganistano. Profesionalus vertėjas pasakoja, kad kai jis ėmė dirbti migrantų stovyklose, į jį ėmė kreiptis dingusių Latvijos-Baltarusijos pasienyje žmonių giminaičiai, desperatiškai ieškantys bet kokios informacijos apie šeimos narių buvimo vietą. Malik parodė ir nuotraukas trijų migruojančių žmonių, mirusių pasienio miškuose. Tokias nuotraukas labai dažnai padaro pro šalį keliaujančios ir lavoną radusios grupės, kad vėliau galėtų pasidalinti jomis su humanitarinės pagalbos organizacijomis, kurios renka duomenų bazes, ir dingusiųjų šeimos nariais. Tai kartais padeda rasti kelionėje dingusį šeimos narį.
Tarptautinė teisė ir klaidinantis skaičiavimas
Europos Sąjungos teisingumo teismas yra išaiškinęs, kad galimybė parašyti prieglobsčio prašymą žmonėms turi būti suteikta net ir tada, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija. Žmonių išstūmimai laikomi šiurkščiu tarptautinės teisės ir Žmogaus teisių pažeidimu bei prieštarauja pagrindiniams Žmogaus teises apibrėžiantiems teisės aktams – Ženevos konvencijai, Europos žmogaus teisių konvencijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai. Išstumdamos migruojantį žmogų, pasienio valstybės Lietuva ir Latvija atima jo teisę parašyti prašymą ir paprašyti tarptautinės apsaugos net ir tada, kai savo šalyje jam gresia pavojus ir tarptautinei apsaugai jis turi labai svarias priežastis. Smurtauti prieš migruojančius žmones taip pat įstatymai draudžia.
Pirmoje tyrimo „Kiti žmonės“ dokumentikos dalyje jau pateikėme situaciją, kai 2022 m. kubiečių šeima, bėgdama nuo komunistinio režimo persekiojimo, Lietuvos pasieniečių paprašė politinio prieglobsčio. Tačiau šie atsisakė leisti parašyti prašymą ir neteisėtai išstūmė šeimą į mišką net ir tada, kai žmonės jau buvo gavę Europos Sąjungos Žmogaus Teisių teismo suteiktas laikinąsias apsaugos priemones, draudžiančias juos išstumti.
Už ES migracijos teisės pažeidimus jau nubausta viena iš Sąjungos narių Vengrija. 2024 m. birželio 13 d. ES Teisingumo Teismas nusprendė skirti Vengrijai 200 mln. eurų baudą ir po 1 mln. eurų baudą už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną. 2020 m. teismas pripažino, kad Vengrijos įstatymai prieštarauja ES prieglobsčio teisei. Vienas iš nustatytų pažeidimų buvo tas, kad Vengrijos teritorijoje ir pasienyje užsieniečiams buvo neleidžiama prašyti prieglobsčio veiksmingai, greitai ir paprastai. Vengrija nevykdė 2020 metų teismo sprendimo, todėl naujausiu sprendimu šaliai skirta bauda, kurią mokės šalies mokesčių mokėtojai.
Pasak specialistų, migruojantys žmonės dažniausiai išstumiami ne vieną kartą, o tie patys žmonės gali bandyti kirsti sieną tą pačią dieną keliose skirtingose vietose. Nuo to laiko, kai 2021 m. rugpjūtį Lietuvos pasieniečiai gavo teisę išstumti migruojančius žmones, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba (VSAT) skelbia, kad pareigūnai išstūmė daugiau nei 22 tūkst. žmonių.
Londono Queen Mary universiteto prieglobsčio teisės tyrėja Dr. Aleksandra Ancite-Jepifánova tyrė situaciją pasienyje nuo 2021 m. rugpjūčio iki 2022 m. balandžio, atliko išsamias 40-ties žmonių apklausas, sukūrė duomenų bazę, kurios pagalba atkūrė to meto situaciją pasienyje. Latvių pasieniečiai per tą laikotarpį skelbė išstūmę apie 6 tūkst. migruojančių žmonių. Pasieniečiai visose trijose pasienio valstybėse tai skaičiuoja kaip bandymus kirsti sieną. „Tačiau šie skaičiai nereiškia žmonių, kirtusių sieną, skaičiaus. Jei žmogus išstumiamas 20 kartų, tai skaičiuojama kaip 20-ties žmonių bandymas,“ – sako ji.
„Pagal surinkus duomenis akivaizdu, kad miške tuo metu buvo labai maža žmonių grupelė. Žmonės keisdavosi – vieni būdavo išvežami į stovyklą Daugpilyje ir išsiunčiami į Iraką, kiti prisijungdavo. Šioje grupėje buvo žmonių branduolys, kuris miške praleido septynis mėnesius. Jie jau žinojo, kas vyksta šioje pasienio teritorijoje ir buvo susitikę kitus migruojančius. Žmonės vienas kitą pažinojo. Sprendžiant iš jų liudijimų, darosi akivaizdu, kad tikrasis skaičius žmonių, kurie bandė kirsti sieną, yra apie 250 žmonių“, – sako mokslų daktarė.
Išstūmimai grubiai pažeidžia tarptautinėje teisėje įtvirtintą non-refoulement principą. Pasak teisininkės Emilijos Švobaitės, grąžinančioji valstybė, šiuo atveju Lietuva, kiekvienu individualiu atveju turi įsitikinti, kad netgi grąžinamiems į trečiąją valstybę (šiuo atveju Baltarusiją) prieglobsčio prašytojams negresia pavojus patirti kankinimus, būti išsiųstiems į kilmės valstybę, iš kurios bėgo.
„O kad baltarusiai kalina žmones be dokumentų, kankina kalėjimuose arba siunčia neišnagrinėjus prieglobsčio prašymų namo, – tą rodo daugybė NVO ataskaitų. Jau nekalbant apie baltarusių pasieniečių smurtą, kurį patvirtina ir Lietuvos pareigūnai“, – rašo specialistė.
Svarbu žinoti ir tai, kad migruojantys žmonės, kertantys Lietuvos sieną, pagal Lietuvos įstatymus nelaikomi nusikaltėliais. Pagal Lietuvos respublikos Baudžiamojo kodekso 291 str. 2 d., nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise.
„Jie paliekami išgyventi patys vieni“
Tyrimui kalbėję ekspertai pabrėžia, kad ši migracija nebuvo sukurta dirbtinai, o į ES žmonės migruoja dėl labai įvairių priežasčių. Tyrime kalbinti Sirijos piliečiai bėgo nuo Bashar Al-Assado autoritarinio režimo smurto ir civilių žudynių, Afganistano piliečiai – nuo Talibano prievartos, Jazidai gelbėjosi nuo ISIS, kubiečiai bėgo nuo komunistinio režimo persekiojimo. Indijos gyventojo tikslas buvo dirbti vakaruose bei išvengti skurdo ir pavojų potvynių siaubiamame regione, o Lietuvoje miręs Šri Lankos pilietis svajojo apie geresnį gyvenimą sau ir savo šeimai.
Organizacijos „Medikai be Sienų“ patarėjas Dr. Kyle McNally interviu žurnalistei Irmai Bogdanovičiūtei apibendrina: „Jie atvyksta iš Sirijos, Nigerijos, bet taip pat iš Kubos, Šri Lankos, Kongo - daugybės skirtingų vietų. Ir labai dažnai - iš Irako. Šie žmonės nusprendžia migruoti, nes jų namuose siaučia karas. Kai kurie pasakoja apie gaujų karus, išprievartavimus, jei lieka namuose. Taigi smurtas juos išvaro iš namų. Bet smurtą jie patiria ir kelyje. Dėl įvairiausių priežasčių palikę namus, dauguma jų išgyvena dar daugiau smurto kelionėje iki Baltarusijos arba ES pasienyje. Prieš juos smurtaujama visos kelionės metu.<...> Žmonės paliekami išgyventi patys vienoje iš labiausiai apribotų pasaulio teritorijų (kalbu apie Baltarusiją). Ir jie nesulaukia palaikymo, į juos kreipiama labai mažai dėmesio.“
Trečiojoje tiriamosios dokumentikos KITI ŽMONĖS dalyje atskleisime, kas vyksta savanorių humanitarinių misijų metu bei papildysime tyrimą institucijų komentarais ir atvirų šaltinių informacija.
Tyrimas atliktas remiant fondui IJ4EU. Tarptautinis spaudos institutas IPI, Europos žurnalistikos centras EJC ir visi kiti IJ4EU fondo partneriai neatsako už paskelbtą turinį ir bet kokį jo panaudojimą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.