„Kai politikai kalba, kad šie žmonės turėtų keliauti legaliai – tai hipokritiškumas. Gauti vizą žmogui iš Irako ar Afganistano yra labai sunku, kartais net neįmanoma. Būtent todėl apsaugos siekiantys žmonės renkasi šį sudėtingą, pavojingą kelią patekti į ES, – akcentuoja migracijos teisės mokslininkė ir priduria. – Teisinis ir politinis atsakas į tai yra visiškai neproporcingas. Kalbama, jog [priėmusios migruojančius žmones] ES šalys pritrūks resursų, tačiau taip nenutiks. Tos pačios ES šalys priėmė labai daug ukrainiečių.<...> Keli tūkstančiai Vidurio Rytų ir Afrikos šalių pabėgėlių prieglobsčio prašymų tikrai neišnaudos šalių resursų. Tokie teiginiai neatitinka realybės.“
Žurnalistinis tyrimas „Kiti žmonės“ atskleidė, kad iš devynių tyrimui kalbintų žmonių iš Kubos, Šri Lankos, Irano, Sirijos, Afganistano ir Indijos apie galimai pavojingą kelionę ir neteisėtą ES sienos kirtimą prieš išvykdami žinojo ar bent įtarė du žmonės. Kiti buvo apgauti kontrabandininkų.
Pirmąją žurnalistinio tyrimo dokumentiką galite žiūrėti čia. Antrąją dalį rasite čia.
Migraciją tiriantys specialistai akcentuoja, kad palikti savo namus, šeimas, draugus, darbus – savo įprastą gyvenimą žmones skatina labai sunkios gyvenimo sąlygos tėvynėse, o diktatoriaus Lukašenko režimas tik naudojasi šių žmonių nelaimėmis.
„Tiesiog absurdiška manyti, kad sieną kertantys žmonės yra kažkokios „hibridinės atakos“ dalis, nes su šiais žmonėmis tuomet elgiamasi kaip su ginklais.<...> Politikai bando įteigti, kad tai – kažkokia ypatinga karo meto situacija ar ataka. Laimei, tokiu atveju yra begalė tarptautinių įstatymų, apibrėžiančių, kaip su civiliais reikia elgtis karo metu. Nepuolame jų metalinėmis lazdomis, grandinėmis, nesiundome šunimis vien todėl, kad esą vyksta kažkoks „hibridinis karas“, – kalba dr. Kyle McNally iš MSF.
Ajmal iš Afganistano, dingęs be žinios
Tyrimui „Kiti žmonės“ liudijo Afganistane gyvenantis Emal Momand.
Jo brolis Ajmal Momand buvo policininkas valdant provakarietiškai valdžiai Afganistane iki šalį užgrobiant Talibanui 2021 m. NATO pajėgos į šią šalį įžengė 2001 m. po rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV, turėdami tikslą sunaikinti grupuotę „al Qaeda“ ir jos lyderį Osamą bin Ladeną.
Nuo 2003 m. rugpjūčio NATO vadovavo Jungtinių Tautų pavestoms Tarptautinėms saugumo palaikymo pajėgoms (ISAF), kurias sudarė kariai iš NATO šalių. Karas baigėsi 2021 m. Tų metų vasaros pabaigoje Talibano smogikai užėmė Afganistano sostinę Kabulą, JAV vienašališkai nutarė išvesti pajėgas iš Afganistano, o Europos šalys neturėjo kitos išeities ir privalėjo pasekti tokiu pavyzdžiu. Pasaulio žiniasklaida mirgėjo kadrais, vaizduojančiais chaotišką situaciją, kai genami panikos afganai, suprasdami, kas laukia šalies valdant Talibanui, veržėsi į Kabulo oro uostą, kariams atiduodavo savo kūdikius su viltimi, kad jie užaugs Vakaruose ar patys lipo ant kylančių lėktuvų ir žūdavo, nuo jų nukritę.
Policininkas Ajmal Momand turėjo informacijos, jog visos NATO bloko šalys, sudariusios Tarptautines saugumo palaikymo pajėgas, priima lojalius pajėgoms Afganistano pareigūnus, suteikia jiems apsaugą.
„Žmonės pasakoja, kad vokiečių, lietuvių ir baltarusių pareigūnai padeda tiems, kurie dirbo su ankstesne Afganistano valdžia. Kad pareigūnai juos išgabena iš Afganistano bei padeda migracijoje,“ – pasakojo dingusiojo brolis Emal Momand. Jis sako, kad brolis ne kartą buvo aplinkinių įspėtas, jog tiems, kurie dirbo su ankstesne Afganistano valdžia, gresia Talibano susidorojimas. Tai tapo priežastimi Ajmal’ui vykti į ES bei ieškoti prieglobsčio, o vėliau pakviesti į Vakarus ir savo šeimą. Ajmal augino dukrą ir keturis sūnus.
Iš Afganistano Ajmal išvyko 2022 m. rugpjūčio 8 d. Jis buvo stumdytas Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų. Brolis Emal pasakoja: „Jie ėjo dvi dienas ir vieną naktį. Visi buvo išvargę, o jo kojos pasidengė žaizdom. Jis ir dar vienas žmogus grupės buvo palikti miške. <..> ES pareigūnai atėmė mobiliuosius telefonus. Tada nuvežė prie Baltarusijos sienos. <...> Draugas jam pasakė, kad bandys vėl kirsti sieną ties Lietuva arba Lenkija. Ajmal atsakė, kad jis pasiduos pasienio pareigūnams arba eis į Jungtinių tautų padalinį (Baltarusijoje dirba JT misijos – aut.past.). Jis nebegalėjo eiti – buvo labai pervargęs, o kojos sužeistos. Jo raumenys nebelaikė.“
Paskutinę žinutę Ajmal Momand atsiuntė iš Lietuvos pasienio miško. Nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. šeima neturi apie Ajmal jokių žinių. „Mūsų tėvai išverkė akis. Dėl didžiulio sielvarto Ajmal žmona ir vaikai numetė daug svorio. Nebegaliu daugiau tverti šios atmosferos savo namuose,“ – rašo Emal humanitarinės pagalbos organizacijai Baltarusijoje, padedančiai žmonėms rasti dingusius ar režimo įkalintus šeimos narius.
Tuo tarpu Jungtinių Tautų (JT) biurų, kurių paslaugomis norėjo pasinaudoti Ajmal Momand, darbą su migruojančiais žmonėmis regione organizacijos „Medikai be Sienų“ patarėjas dr. Kyle McNally vertina labai neigiamai: „Jie visiškai nieko neveikia, nesiima sisteminių priemonių. Būtent šios organizacijos turi mandatus teikti paslaugas ir paramą, kurios kaip tik dabar migruojantiems žmonėms reikia. Realybėje migruojantys žmonės bijo jiems skambinti, nes tai niekuo nepadeda. Be to, po kelių dienų gali būti apieškoti jų namai ar deportuotas jų draugas. <...> JT ne sprendžia problemos, o greičiau yra jos dalis“.
Medikai: tai siaubinga
Organizacija „Medikai be Sienų“ savo misijas Lietuvoje ir Latvijoje baigė 2023 m. pradžioje po 18 mėnesių darbo. „Apribojimai mūsų darbui ir aplinkybės neleido mūsų komandoms suteikti migrantams pagalbos visiškai konfidencialiai ir laikantis mūsų principų. Besitęsiant išstūmimams pažeidžiami asmenys negali prašyti tarptautinės apsaugos Lietuvoje. Tai labai apriboja MSF galimybes teikti būtiną medicininę ir psichikos sveikatos priežiūrą,“ – rašoma įstaigos internetiniame puslapyje.
Paklaustas, kokia organizacijos nuomonė dėl vykdomų išstūmimų, dr. Kyle McNally sunkiai rado tinkamus žodžius: „Mes smerkiame ją. Tai siaubinga. Sunku rasti naujų žodžių, kad apibūdinčiau, kaip tai neteisinga. Tai absoliutus žmogiškumo trūkumas ir žmogaus gyvybės nepaisymas, kurį demontruoja šio pasienio valstybių vadovai.“
Dr. Kyle McNally pasakoja, kad žmonės migruoja jau turėdami chroniškų ligų ir negalavimų, o netikėti sunkumai miške jas paaištrina. Žmonės tikisi, jog sieną pereis labai greitai ir po kelių dienų jau bus tikslo šalyje – Vokietijoje ar kitoje. Apie būsimos kelionės sunkumus kontrabandininkai jiems dažniausiai nepasako, todėl migruojantys žmonės jiems nebūna pasiruošę – neturi drabužių, maisto, bandens, vaistų. Be to, pasak tyrimui liudijusių žmonių, asmeninius daiktus dažnai atima pasienio pareigūnai. Lietuvoje keliavusio Samrin’o iš Šri Lankos žmona, liudijusi tyrimui pirmojoje dokumentikos „Kiti žmonės“ dalyje, pasakojo, jog jos vyras miške prie Lietuvos sienos praleido 9 dienas. „Mano vyras turėjo kepenų ligą. Turėjo gerti mažiausiai 4 litrus per dieną. Miške tiek nebeturėjo. Samrin pasakojo, kad šlapindamasis kraujuoja“, – atskleidė ji.
Organizacijos „Medikai be sienų“ humanitarinių reikalų patarėjas Kyle McNally sako, kad Baltarusijos pusėje šiuo metu nėra nė vienos organizacijos, kuri teiktų migruojantiems žmonėms medicininę pagalbą. „Didžioji nuo ES migracijos politikos kenčianti žmonių dalis yra ne Europos Sąjungoje, jie - kitoje tvoros pusėje, Baltarusijoje.“ Paklaustas, ar galime mirtis laikyti tiesiogine išstūmimų pasėkme, specialistas tai patvirtino. „Vienas iš paskutiniųjų mūsų gautų iškvietimų („Medikai Be Sienų“ baigė savo darbo su migrantais misiją Baltarusijos pasienyje 2023 metų pabaigoje - aut. past.) buvo pranešimas apie mirusį migrantą. Nes mes negalėjome atvykti pas jį laiku. O niekas kitas net nebando jiems padėti. Ir kadangi šie žmonės stumdomi pirmyn atgal, jie dehidratuoja, neturi drabužių, kenčia žiaurias gyvenimo sąlygas miške. Kažkuriuo metu, kai niekas net nesistengia padėti ar suteikti apsaugą – taip, mirtis neišvengiama“.
Išsekimas, apsinuodijimai, skrandžio ir kepenų skausmai, galūnių nušalimas – tokias dažniausias migruojančių žmonių diagnozes įvardija medikai. Taip pat pasieniečių naudojamo smurto pasėkmės – nudegimų žymės nuo tazerių ant žmonių kaklų ir viso kūno, sužalojimai nuo grandinių, metalinių lazdų, sumušimų žymės. Sulaužytos galūnės, nes žmonės išstūmimo metu nukrito nuo tvoros. „Matome nesuskaičiuojamus smurto atvejus tiek iš Baltarusių, tiek iš ES pasieniečių,“ – atskleidžia dr. Kyle McNally.
„Šių monių nužmoginimas turi nedelsiant liautis“
Per Baltarusijos sieną į Lietuvą ir Latviją migruojantys žmonės nuo krizės pradžios viešoje erdvėje politikų ir valstybės pareigūnų vadinami vartojant terminus „hibridinio karo priemonė“, „atėjūnai“, „Lukašenkos kulkos“, „nusikaltėliai’. Tačiau tyrimo metu surinkta informacija rodo kitokį vaizdą. Tyrimui kalbėję ekspertai pabrėžia, kad ši migracija nebuvo sukurta dirbtinai, o į ES žmonės migruoja dėl labai įvairių priežasčių. Kalbinti Sirijos piliečiai bėgo nuo Bashar Al-Assado autoritarinio režimo smurto ir civilių žudynių, Afganistano piliečiai – nuo Talibano prievartos, Jazidai gelbėjosi nuo ISIS genocido, kubiečiai bėgo nuo komunistinio režimo persekiojimo ir kankinimų. Indijos gyventojo tikslas buvo dirbti vakaruose bei išvengti skurdo ir pavojų potvynių siaubiamame regione, o Lietuvoje miręs rastas Šri Lankos pilietis svajojo apie geresnį gyvenimą sau ir savo šeimai. Baltarusijos smurtinis režimas naudojasi šių žmonių desperacija ir problemomis.
„Lietuva tikrai pajėgi vykdyti tokią politiką, kad „Medikų be Sienų“ paslaugų žmonėms čia nereikėtų. Ką daryti? Reikia visiškai pakeisti politiką ir atsikratyti sentimentų, susijusius su ja. Prasidėjus šiai krizei, ją ES šalių politikai ėmė vadinti „hibridiniu karu“ ar „hibridine ataka“. Tai privalo liautis. Tai absurdas. <...> Tiesiog absurdiška manyti, kad sieną kertantys žmonės yra kažkokios „hibridinės atakos“ dalis, nes su šiais žmonėmis tuomet elgiamasi kaip su ginklais.<...> Politikai bando įteigti, kad tai - kažkokia ypatinga karo meto situacija ar ataka. Laimei, tokiu atveju yra begalė tarptautinių įstatymų, apibrėžiančių, kaip su civiliais reikia elgtis karo metu. Nepuolame jų metalinėmis lazdomis, grandinėmis, nesiundome šunimis vien todėl, kad esą vyksta kažkoks „hibridinis karas“.
„Migruojančių žmonių nužmoginimas privalo nedelsiant liautis. Žmonėms turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti prieglobsčio procedūra. Kol jie laukia sprendimo dėl prieglobsčio, jiems turi būti suteikta apsauga ir visos paslaugos. Tarkim, teisinės paslaugos. <...> Ir galiausiai - prieglobstis turi veikti taip, kaip ir sumanyta, ir apsaugoti žmones, kuriems gresia pavojus ar persekiojimas, jei bus grąžinti,“ - žurnalistei Irmai Bogdanovičiūtei kalbėjo dr. Kyle McNally.
„Savanoriškas“ išvykimas: „Arba sutinki būti deportuotas, arba liksi miške iki gyvenimo pabaigos“
Išstūmimai ir smurtas pasienyje – ne vienintelės situacijos, kai ES pareigūnai pažeidžia tarptautinius įstatymus. Dr. Ancite-Jepifanova pasakoja surinkusi duomenų ir apie tai, kad latvių pareigūnai grasinimais priverčia migruojančius žmones pasirašyti savanoriško išvykimo dokumentus ir grįžti į šalį, kurioje jiems gresia susidorojimas.
Mokslų daktarė pasakoja: „Žmonės [2021 – 2022] buvo perkeliami į uždarą Daugpilio užsieniečių centrą ir, naudojantis Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) savanoriško grįžimo procedūra, išsiunčiami atgal į Iraką neregistruojant jų prieglobsčio prašymų. Su Iraku nėra pasirašytas susitarimas, leidžiantis grąžinti žmones priverstinai. Taigi, Latvijos valdžios institucijos, pasak mano apklaustų žmonių, privertė juos pasirašyti savanoriško grąžinimo prašymus. Tik šiais konkrečiais atvejais grįžimas nėra savanoriškas, nes Latvijos valdžios institucijos grasino grąžinti juos atgal į mišką, jei jie atsisakys pasirašyti. Žmogui, kuris jau tris ar keturis mėnesius praleido miške, tai nepalieka kitos išeities - tik grįžti atgal į šalį, iš kurios bandė pabėgti.“
Analogiška situacija aprašoma ir organizacijos „Amnesty International“ 2022 metų ataskaitoje. Hasanas miške ties Latvija praleido maždaug penkis mėnesius. Jis vaizdžiai papasakojo, kaip Latvijos valdžios institucijos bendravo su žmonėmis, siekdamos juos grąžinti. Jis pažymėjo, kad, būdami miške, „comandos“ (specialūs smurtaujantys daliniai, dirbantys Latvijos pasienyje - aut. past.) fotografuodavo žmonių pasus, o jei žmonės neturėdavo paso, jie prašydavo nurodyti vardą, pavardę ir gimimo datą. „Vėliau comandos ateidavo ir sakydavo: „Turime sąrašą pavardžių, patvirtintų evakuoti iš miško į stovyklą ir deportuoti“. <...> Jei [migruojantis žmogus] pasako nenorintis būti deportuotas, jie pagrasina, kad jis bus grąžintas į mišką ir kad negaus maisto, o jei serga, jam neleis nakvoti palapinėje... <...> Mes buvome susodinti miške nuleistoms galvomis ir vienas comandos priėjo ir pasakė: „Kas nori būti deportuotas, atsistoja šioje pusėje, o kas nenori - kitoje“. Kai kurie vaikinai pavargo nuo situacijos ir sutiko būti deportuoti, ir jie [comandos] juos išsivežė. Nežinau, kas jiems nutiko. Kiti nesutiko [būti deportuoti], tarp jų ir aš. Comandos paklausė, kodėl. Aš jiems pasakiau: „Jei būsiu deportuotas į Iraką, mirsiu“. Pareigūnai atsakė: „Tu gali mirti ir čia“... Jie nuvedė mane pas pasieniečius, o šie man pasakė: „Arba sutinki [būti deportuotas], arba liksi miške iki gyvenimo pabaigos“.
Mokslininkė savo tyrimo 2021–2022 metais metu paėmė išsamius interviu iš Latvijos pasienyje stumdytų jazidų grupės. Ši Irako Kurdistane gyvenanti tautinė mažuma kenčia žiaurų ISIS persekiojimą. ISIS veiksmai prieš juos Vokietijoje laikomi genocidu ir apie pusę visų jazidų prieglobsčio prašymų patenkinami. Tačiau Latvijos – Baltarusijos pasienyje jazidų grupė kelis mėnesius miške buvo stumdoma pirmyn ir atgal, o vėliau išsiųsta į Iraką, neregistravus jų prašymų suteikti apsaugą.
Pagal ES įstatymus, kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti registruojamas ir ištirtas individualia tvarka. Prieglobsčio vertinimui numatytos procedūros, kurių privaloma laikytis. Išstumdami migruojantį žmogų, pareigūnai neleidžia net pabandyti gauti prieglobsčio, net jei jis turi tam svarias priežastis – tėvynėje jo laukia kankinimai, įkalinimas ar mirtis. Lietuvoje ir Latvijoje šiuo metu galioja vietiniai įstatymai, kurie leidžia pasieniečiams išstumti žmogų neįvertinant jo prieglobsčio prašymo. Žmogaus išstūmimas neregistravus jo prieglobsčio prašymo yra ES teisės aktų pažeidimas.
Kontrabandininkų verslas – migracijos pasėkmė, o ne priežastis
Dr. Aleksandra Ancite-Jepifanova sako, kad žmonėms iš Irano, Irako, Sirijos, Afganistano (taip vadinamųjų „Globalių Pietų“) gauti ES vizą yra ypatingai sudėtinga, o kartais net neįmanoma. Politikų svarstymus apie tai, jog žmonės turėtų rinktis legalius būdus, mokslininkė vadina hipokritiškimu. Pasak jos, būtent dėl to, kad teisėti migracijos būdai neįmanomi, žmonės, kuriems būtina tarptautinė apsauga, renkasi ypač pavojingus ir neteisėtus kelius, tikėdamiesi parašyti prieglobsčio prašymą. Jie moka didelius pinigus kontrabandininkams, o šie lobsta. „Svarbiausia nereguliarios migracijos priežastis nėra kontrabandininkų verslas“, – sako mokslininkė. „Pagrindinė jos priežastis yra ES vykdoma politika. Jei egzistuotų teisėti keliai patekti į ES, žmonėms neprireiktų nei kirsti Viduržemio jūros, nei eiti Baltarusijos miškais.“
Mokslininkė paaiškina: kad gautų, tarkime, studijų vizą, Irako gyventojas turėtų būti išties turtingas ir galėti susimokėti už studijas Europoje. Jei neturi pakankamai pinigų, vizos negausi. Be to, ne visiems ji aktuali – juk migruoja ir trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai, moterys su vaikais. Ne visiems studijos reikalingos. „Žmonėms reikia apsaugos ir turi būti sukurtas būdas dėl jos kreiptis ir ją gauti. Nereikia painioti skirtingų migracijos motyvacijų,“ – sako mokslininkė.
Darbo vizą gali gauti tik aukštą kvalifikaciją turintys žmonės. Ji taip pat skirta ne visiems.
Norintys gauti šeimos susijungimo vizą, pirmiausia, turi turėti giminių Europoje. Pasak mokslininkės, šeimos susijungimo politika labai griežta. Turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Tarkime, Jungtinėje Karalystėje, jei jos gyventojas nori atsivežti savo užsienyje gyvenančią šeimą, turi uždirbti tam tikro dydžio pajamas. „Esu susidūrusi su atvejais, jog žmona mišku vyksta pas vyrą į Vokietiją. Vokietijoje šeimos susijungimo tvarka ypač griežta, todėl ji pasirinko kelią per Baltarusijos mišką. Deja, jai nepavyko – po trijų – keturių mėnesių stumdymo miške latviai ją galiausiai išsiuntė į Iraką.“
„Kai paskelbi tam tikrą veiklą neteisėta, visą veiklą aplink tą ribą taip pat laikai neteisėta ir taip nustumi žmones į šešėlį, – apibendrina dr. Kyle McNally. – Kai atšauki veikiančią prieglobsčio prašymo ir suteikimo sistemą, žmonės priversti kreiptis į kontrabandininkus. Tai, į ką kiekvienas turi teisę – t.y., į prieglobsčio procedūrą – čia paskelbta neteisėta. Taip atsiranda ir neteisėti žmonių gabenimo tinklai“. Jam pritaria ir dr. Aleksandra Ancite-Jepifanova: „[Migracijos] prežastis yra ne kontrabandininkų verslas, bet ES eksternalizacijos politika, kuri tampa kuru nereguliariajai migracijai.“
Stephanie ir Hannah
2023 m. vasarą humanitarinę pagalbą teikiantys savanoriai gavo pranešimą – pasienio miške, šešių su puse kilometrų atstumu nuo sienos su Baltarusija, dešimt dienų įstrigusi septynių žmonių grupė. Žmonės rašė, kad yra labai išsekę. Tyrimo žurnalistė Irma Bogdanovičiūtė nusprendė vykti su savanorėmis ir stebėti, kaip vyksta humanitarinės pagalbos teikimas. Lietuvoje išstūmimai vyksta ne tik pasienio zonoje, bet ir teritorijoje, einančioje gilyn į šalį, kai kur – iki 5km. Pirmojoje tyrimo dokumentikos „Kiti žmonės“ dalyje atskleidėme, kad žmonės buvo išvežti ir neteisėtai išstumti net iš sostinės Vilniaus.
Savanorės britė žurnalistė Hannah ir vokietė biomokslų srityje dirbanti Stephanie humanitarinę pagalbą teikė ir kituose Europos migracijos maršrutuose. Hannah keturis kartus dirbo prie Kalė miestelio Prancūzijoje įsikūrusioje vienoje didžiausių migrantų stovyklų, vadinamoje Džiunglėmis. Joje Hannos misijos metu gyveno apie tūkstantį žmonių.
Stephanie ir Hannah dirbo ir Bosnijoje, iš kurios per Kroatiją į Austriją ir Vokietiją veda vadinamasis Balkanų kelias. Moterys pasakoja su ES pareigūnų „siaubingu ir gąsdinančiu“ smurtu ir migruojančių žmonių žeminimu jau susidūrusios Kroatijoje. „Buvo labai daug pranešimų apie tai, kad kroatų pasieniečiai atėmė iš žmonių rūbus ir iki artimiausio miestelio liepė eiti visiškai nuogiems, be batų per labai grubų reljefą. Iš jų tyčiojosi, rūbus sunaikino. Į juos purškė ašarines dujas, mušė. Kai kurie liudijo matę smurtą prieš tam tikras etnines grupes.“
Nupirkusios elektrolitų, higienos priemonių moteriai, kuriai prasidėjo mėnesinės, vandens ir paruošusios šilto maisto, moterys skuba į iškvietimą vienoje iš Žaliosios sienos varstybių.
„Jei pasieniečiai juos ras, jie tikrai bus išstumti į Baltarusiją. Kiek žinome, nepriklausomai nuo to, ar prašys prieglobsčio, ar ne. O mums labai svarbu nepamiršti, kad mes tik teikiam humanitarinę pagalbą. Atvežti maisto ar ko sauso ir šilto nėra draudžiama nė vienoje ES šalyje“, – primena Stephanie. Ji pasakojo, kad tarp jos įvairiuose Europos migracijos keliuose sutiktų žmonių daugiausiai tų, kurie nežinojo, kad pasirinktas kelias – nelegalus ir pavojingas, ir apgautų kontrabandininkų. Moteris sako, kad buvo ir tų, kurie žinojo apie pavojus ir įvertino rizikas, tačiau jų mažuma. Tą patvirtina ir tyrimo metu surinkta medžiaga – iš devynių tyrimui kalbintų migruojančių žmonių apie galimai pavojingą kelionę ir neteisėtą ES sienos kirtimą prieš išvykdami žinojo ar bent įtarė du žmonės.
Humanitarinė misija
Ilgoje naktinėje kelionėje merginos pasikeisdamos vairavo ir nuolat palaikė ryšį su jų laukiančia išsekusių žmonių grupe. Apie trečią valandą nakties žurnalistė su savanorėmis pasiekė migruojančių žmonių nurodytą vietą. Pastačiusios mašiną miško žvyrkelio pakraštyje, jos susikrovė kuprines ir patraukė gilyn tankiu, dilgėlėmis apaugusiu mišku. Po kojomis traškant šakoms merginos nekalbėjo – išgirsti viena kitą buvo beveik neįmanoma net einant kelių metrų atstumu.
„Nesiunčiu jiems nuorodos su mūsų buvimo vieta. Nes tai gali būti interpretuojama taip, tarsi mes juos kviečiame gilyn į teritoriją. Kad to išvengtume, jiems koordinačių nesiųsime, nekvietime prieiti arčiau mūsų. Tik pačios artėsime prie jų,“ - dar važiuojant mašinoje Stephanie paaiškino, kaip užkerta kelią galimiems kaltinimams. Antrojoje tyrimo dalyje jau atskleidėme panašią situaciją Latvijoje - migrantams teismo sprendimą į mišką nuvežusi dr. Ieva Raubiško buvo apkaltinta tuo, kad buvo Baltarusijos teritorijoje ir padėjo žmonėms kirsti sieną.
Pasienio teritorijoje interneto ryšys neveikė, savanorių negalėjo pasiekti paskutinės laukiančių žmonių žinutės, todėl kai tolumoje merginos pamatė šviesą, pajuto ir palengvėjimą, ir išgąstį.
„Einant galvoje prabėgo epitetai, kuriuos skaičiau ir girdėjau apie šiuos žmones – Lukašenkos kulkos, teroristai, prievartaujantys moteris, kitos kultūros laukiniai. Tiesą sakant, buvo baisu,“ – apie kelionę vėliau rašė tyrimą atlikusi žurnalistė Irma Bogdanovičiūtė. Tačiau tai, kas vyko toliau, nė iš tolo nepateisino šių baimių.
Moterys pirmiausiai išgirdo balsą, kuris paprašė išjungti šviesas. Tamsoje žurnalistė įžiūrėjo siluetą žmogaus, stovinčio nugara į jas ir pakėlusio galvą į viršų. Paskui vyras apsisuko, lėtai priėjo. Hannah nuolat jį kalbino, kad sumažintų baimę ir įtampą. Pamatęs, kad daiktų daug, vyras sušuko į tamsą – už kokių trijų metrų stovėjo dar vienas žmogus. Savanorės padavė jiems kuprines ir susitarė, kad šiek tiek palauks, kol jie nueis, ir taip pat eis link savo mašinos priešingoje pusėje. Tada vienas iš migravusių žmonių pasiūlė savanores iki mašinos palydėti. „Ne. Jūs turit didesnių problemų, nei mes. Eikit“, – atsakė Hannah. Vyrai neprieštaravo, susirinko atneštus daiktus ir išnyko tamsoje. Merginos liko laukti. Tyloje girdėjo savo garsų kvėpavimą ir nutolstančius žolėmis žingsnius. Adrenalinui dar veikiant, savanorės sėdo į mašiną ir apie ketvirtą valandą ryto pasiekė nakvynės vietą.
„Ar kada per savo misijas migracijos keliuose buvote užpultos ar išgąsdintos migrantų?“ – kitą rytą geriant kavą savanorių paklausė žurnalistė. „Užpultos – niekada, bet buvome išsigandusios. Kartą Serbijoje buvo kilę įtampų pačioje grupėje. Mūsų buvimas juos erzino ir jie tą parodė. Mūsų susitikimas vyko slaptoje vietoje. Suvokėme, kad jei jie norėtų mus nuskriausti, būtume visiškai bejėgės.“
Patyrusios savanorės paaiškino, kad absoliučia dauguma atvejų, kai jos dirbo įvairiose pasaulio vietose, migruojantys žmonės grupių viduje palaikydavo stiprią kontrolę, kad aplinkiniams grupės nariai nesukeltų jokio pavojus. Jos pasakoja visada susidūrusios su priešingu elgesiu. „Mus yra lydėję iki mašinos, iki miesto centro, jei susitikimas įvykdavo kur nuošaliau. Kaip ir vakar. Buvo tiesiog siurrealu. Juk šie žmonės labai bijojo pasieniečių. O kai atidavėme jiems daiktus ir ruošėmės eiti, o iki mašinos buvo likę gal 30 metrų, vaikinas nusprendė mums padėti, palydėti iki mašinos! Turėjome jį įtikinti, kad nelydėtų, nerizikuotų. O jis pirmiausia rūpinosi mūsų saugumu. Būtent tai dažniausiai ir patiriame“, – apie darbą su migruojančiais žmonėmis pasakoja Stephanie.
Tūkstančio jardų žvilgsnis
Apie miške laikomų žmonių psichologinę ir fizinę būseną tyrimui papasakojo ir organizacijos „Sienos Grupe“ darbuotoja Aušrinė Gogelytė. Mergina renka ir sistemina informaciją apie pasienyje dingusius ir mirusius žmones ir kartais vyksta į pagalbos iškvietimus. Mergina universitete studijuoja medicinos mokslus.
„Du vaikinai iš Kamerūno. <...> Aš tokius žvilgsnius matau tik karo nuotraukose. Kareiviai turi tą „a thousand yards stare“ („tūkstančio jardų žvilgsnį“ – aut. past.). Panašiai žiūri ir žmonės, kuriuos sutinkame miške. Jų akys būna didelės ir tuščios. Jie žiūri į tolį, atrodo, kad tavęs nemato. Kiek mačiau žmonių miške, visąlaik tas pats žvilgsnis.<...> Pradžioje jie būna sustingę, žiūri. Vėliau supranta, kad atvyko žmonės, kurie nori padėti. Jie paliečia atvežtus daiktus, supranta, kad yra sausų drabužių. Kai kurie turi jėgų daiktus tikrinti. Kiti – ne, jiems reikia padėti. Tie du vaikinai labai greita ėmė persirenginėti, nes buvo kiaurai permirkę, sukandžioti uodų. <...> Kartais žmonės labai dreba. Jiems sunku koordinuoti savo judesius. Kai kuriems norisi padėti, nes jie jau tris ar keturias dienas dėvi šlapius rūbus. Jiems nėra nieko geriau, nei jaustis sausiems ir sušilti. <...> Aš apžiūrėjau jų kojas, ar nėra žaizdų, uždegimo. Dezinfekavau jas, nusausinau. Apaviau kojines, batus. Mano kolega tuo metu ruošė jiems maistą.“
Tyrimo metu atlikti interviu rodo, kad valstybės pareigūnų vykdomų neteisėtų išstūmimų pasėkmės migruojantiems žmonėms itin skaudžios. Neryje buvo rastas Lietuvos-Baltarusijos sieną bandžiusio kirsti Šri Lankos piliečio kūnas, Dysnos upėje - Indijos piliečio kūnas, o Ignalinos rajono miškuose rasti migavusio žmogaus kaulai. Svarbu turėti omeny, kad tokių incidentų gali būti ir žymiai daugiau, tačiau juos sunku registruoti ir ištirti be teisėsaugos pagalbos. Neteisėtų išstūmimų žalą žmonių sveikatai įvertinti dar sudėtingiau.
„Būtina leisti dirbti nepriklausomiems stebėtojams ir medikams. Ir aš ypač pabrėžiu žodį „nepriklausomiems“, nes valstybinėmis įstaigomis čia pasitikėti negalime - jos atsakingos už šitiek daug smurto ir už išstūmimus“, – tęsia dr. Kyle McNally. „Migruojantiems žmonėms Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos valstybinės įstaigos kelia siaubą, jie jomis nepasitiki.<..> Jie turi jaustis ramūs, kad nebus deportuoti, jei ieškos pagalbos.“
Tyrimas
Tai, kad Lietuvos pasienyje migruojantys žmonės patiria traumas, dingsta ir miršta, mums papasakojo visi tyrimui kalbėję žmonės. Kiek migruojančių žmonių mirė Lietuvos-Baltarusijos pasienyje? Norėdami įvertinti skaičius, kreipėmės į devynias pasienio savivaldybes.
Klausėme, kiek migruojančių žmonių kūnų nuo krizės pradžios 2021 m. rasta pasienio teritorijoje, ar buvo mirusių ligoninėse, kiek kūnų palaidota? Keturios savivaldybės informacijos nepateikė ir nurodė kreiptis į Valstybės sienos apsaugos tarnybą (VSAT). Vilkaviškio, Zarasų ir Visagino savivaldybių atstovai teigė neužfiksavę tokių atvejų. Ignalinos rajono savivaldybė informavo apie rastą Indijos piliečio kūną – vieną iš dviejų, jau minėtų mūsų tyrime. Švenčionių rajono savivaldybė į pateiktus klausimus neatsakė.
Kiek ikiteisminių tyrimų pradėta bei kiek migruojančių žmonių kūnų rasta per beveik trejus metus nuo krizės pradžios, paklausėme ir policijos bei prokuratūros atstovų. Prokuratūros atstovė informavo tik apie apie vieną ikiteisminį tyrimą – dėl Indijos piliečio mirties priežasties. Mūsų žiniomis, Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė sprendimą ir dėl šri lankiečio Samrino palaikų, rastų Lietuvoje 2022 m. Tyrimą vykdė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Paprašius patikslinti informaciją, prokuratūros atstovė nurodė kreiptis į VSAT. Policijos atstovai taip pat nurodė kreiptis į pasieniečius.
VSAT laiške teigė, kad „nuo migracijos krizės pradžios 2021 m. vasarą VSAT padaliniuose neteisėtų migrantų mirčių nebuvo. Pasienyje VSAT taip pat nėra fiksavusi nė vieno neteisėto migranto mirties.“ Pasidalinus žiniasklaidoje publikuotais tekstais apie tuo metu dvi migravusių žmonių mirtis Lietuvos pasienyje, VSAT spaudos atstovas Giedrius Mišutis nurodė, kad šių ikiteisminių tyrimų tarnyba nevykdė ir kad į klausimus atsakyti gali tik tyrimą kontroliavusi ar atlikusi institucija.
Kitaip sakant, prokuratūra ir policija, kurie ir nurodė mums kreiptis į VSAT.
Pasidomėjome ir tuo, kaip vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl dingusio Lietuvoje migravusio žmogaus. Apie tai papasakojo advokatas Rytis Satkauskas, su kuriuo kalbėjomės 2023 metų vasarą. Jis atstovauvo Šri Lankos pilietei, kurios sutuoktinis dingo Lietuvoje 2022 metų gale. Lietuvoje rasti jo daiktai - kuprinė, dokumentai, telefonas. Tačiau vyro kūnas nerastas. „Nuo mūsų prašymo paskelbti ir pradėti paiešką praėjo 9 mėnesiai. Per tą laiką laidojimo įstaigos netikrintos. Tai kelia susirūpinimą. <...> Dingusio žmogaus paieškos laikotarpis gali būti gana ilgas, tačiau turi būti atliekami paieškos veiksmai - susisiekta su artimaisiais, kreiptasi į kaimyninių valstybių pareigūnus. <...> Bylos medžiagoje nėra tokios informacijos, [kad tai buvo padaryta]. Bet tyrimas nėra nutrauktas. Tikiuosi ir tikiu, kad tokia informacija bus renkama,“ – vylėsi advokatas.
Tyrimo metu išsiaiškinome, kad neatpažinti kūnai po teismo medikų tyrimo laikomi bent dviejų laidojimo paslaugų įmonių morguose. Nuvykus į kiekvieną iš jų, dingusio žmogaus šeimą atstovaujančiam advokatui nebuvo leista apžiūrėti neatpažintų kūnų, nors jis turėjo atstovavimo sutartį, prokurorės nurodymą, leidžiantį apžiūrėti kūną, ir kitus reikalingus dokumentus.
Išvados
Tyrimo „Kiti žmonės“ metu surinkta informacija apie migruojančių žmonių priežastis ir patirtis prie mūsų šalies sienų. Tyrimas pateikia išsamius teisės, medicinos ir žmogaus teisių ekspertų vertinimus dėl Lietuvoje ir Latvijoje vykdomos migruojančių žmonių išstūmimo politikos, naudojamo smurto pasienyje ir prieglobsčio teisės ribojimo. Pasienio pareigūnai migruojančių žmonių stumdymą vykdo iki šiol.
Tyrimo rezultatai rodo, kad į ES per Lietuvą ir Latviją žmonės migruoja dėl labai įvairių priežasčių. Režimų prievarta prieš piliečius – represijos, persekiojimas, genocidas – bei skurdas buvo tarp dažniausiai tiek mokslininkų, tiek pačių migruojančių žmonių minimų migracijos priežasčių.
Migracijos ekspertai pabrėžia, kad sprendimas migruoti nedaug priklauso nuo Baltarusijos ar kokio kito režimo siūlomų patogių išvykimo būdų – jis priimamas daug anksčiau. Specialistai akcentuoja, jog palikti savo namus, šeimas, draugus, darbus – visą įprastą gyvenimą žmones skatina nepakeliamai sunkios gyvenimo sąlygos tėvynėse. Diktatoriaus Lukašenko režimas bei žmonių kontrabandininkai tik naudojasi šių žmonių nelaimėmis, o apie kelionės pavojus dauguma sužino per vėlai. Iš devynių tyrimui kalbintų migruojančių žmonių iš Kubos, Šri Lankos, Irano, Sirijos, Afganistano ir Indijos apie pavojingą kelionę ir neteisėtą ES sienos kirtimą prieš išvykdami žinojo ar bent įtarė du žmonės.
Įpareigodami pareigūnus vykdyti išstūmimus pasienyje Lietuvos ir Latvijos politikai pažeidžia Ženevos konvenciją, Europos žmogaus teisių konvenciją, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Lietuva ir Latvija įsipareigojusios laikytis šių teisės aktų. ES valstybės baudžiamos už migracijos įstatymų nesilaikymą, o dideles baudas moka šalių mokesčių mokėtojai.
Pasienio pareigūnai, vykdydami įstatymus, priversti atlikti neteisėtus išstūmimus ir dalyvauti vadinamajame „Ping-ponge“ su diktatoriaus režimo pareigūnais. Neteisėti išstūmimai, vykdomi abiejų pusių pareigūnų, priveda žmones prie gyvybei pavojingų būklių, kurios baigiasi žala psichologinei sveikatai, negalia ir mirtimi. ES pareigūnai išstumia ir šeimas su vaikais bei negalavimų turinčius žmones.
Tyrimo metu surinkti liudijimai atskleidžia, kad ES pareigūnai nesuteikia galimybės migruojantiems žmonėms užpildyti prieglobsčio prašymo, nors tokią teisę turi kiekvienas ES teritoriją pasiekęs žmogus net ir tada, kai šalyje yra įvesta karo, nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija. Migracijos teisės mokslininkė pabrėžė, kad išstūmimų skaičiavimo metodika ES šalyse neteisinga, todėl skelbiamas išstumtų žmonių skaičius klaidinantis. Latvijoje 2021-2022 skelbtas išstumtų migravusių žmonių skaičius, pasak mokslininkės, buvo 24 kartus didesnis, nei tikrasis miške buvusių žmonių kiekis. Taip pat yra pagrindo manyti, jog mirusiųjų tyrimai ne visuomet tikslūs. Tą rodo rasto mirusio Lietuvoje Šri Lankos piliečio atvejis – kūnas rastas daug anksčiau, nei nurodo tyrimą atlikę teismo medikai, o vyro ieškojusiai žmonai laiku nebuvo suteikta informacija apie vyro palaikų buvimo vietą, nors ši ir prašė.
Tuo tarpu VSAT su žurnaliste nesidalino informacija apie pasienyje mirusių migrantų skaičių, o pasienio regione laisvai dirbti negali nei nepriklausomi ekspertai, nei žurnalistai ar migruojantiems žmonėms humanitarinę pagalbą teikiančios NVO. Lietuvos ir Latvijos pasienyje, ES teritorijoje, pasak ekspertų, dėl priimtų Lietuvoje ir Latvijoje politinių sprendimų susidariusi „pilkoji zona“, kurioje kenčia, dingsta ir miršta migruojantys žmonės ir kurios nestebi nepriklausoma žiniasklaida ir ekspertai.
Tyrimas atliktas remiant fondui IJ4EU. Tarptautinis spaudos institutas IPI, Europos žurnalistikos centras EJC ir visi kiti IJ4EU fondo partneriai neatsako už paskelbtą turinį ir bet kokį jo panaudojimą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.