Ar galiu užeiti? Kapinės po žeme ir vandenyje mirkstantys karstai: gyvieji čia įprastai neidavo

Dažnas yra matęs, kaip atrodo Vilniaus arkikatedra bazilika iš vidaus, tačiau ar esate buvę požemiuose? Prieš kelerius metus atvertą vieną įdomiausių ir istoriškai bei kultūriškai vertingiausių Lietuvos erdvių, liudijančių valstybės istoriją nuo XIV a., „Delfi“ laidai „Ar galiu užeiti?“ aprodė Bažnytinio paveldo muziejaus istorikė Alina Pavasarytė.

Požeminės kapinės buvo kuriamos kaip amžinos ramybės vieta, kurioje gyvieji įprastai nesilankytų, tačiau taip, deja, nenutiko. O ir gamtos stichijos niokojo po katedra įkurtas amžinosios ramybės vietas – pakilus potvyniui, požemiai būdavo apsemiami vandens, todėl ir mediniai karstai, ir kūnai juose tiesiog mirkdavo vandenyje.

Tik gerokai vėliau buvo įkurta speciali požemių sausinimo sistema. Į ją patekęs vanduo galiausiai sutekėdavo į požeminį upelį. Vaikštant po žeme šios sistemos takais būtina būti itin budriems ir dėl nedidelės erdvės, ir dėl siaurų praėjimų, ir dėl vandenyje mirkstančių kojų. Vis dėlto, ši erdvė prieš kelis dešimtmečius buvo tapusi ir nelegalių ekskursijų vieta.