Kalėjimas iš arti: nuteistųjų istorijos - nuo sukčiavimo, plėšimų iki nužudymo

Dauguma nuteistųjų sako, kad griebtis nusikaltimų tarsi juos vertė objektyvios priežastys: sunki materialinė padėtis, nedarbas, draugų ar artimųjų įtaka. Visgi ir noras gyventi geriau nei tuo metu gyvenimas suteikė galimybių, atliko toli gražu ne paskutinį vaidmenį.

Kaip nuteistiesiems sekasi adaptuotis pataisos namuose, su kokiais iššūkiais jie susiduria?

Nelengvas kelias tų, kuriems nelaisvėje tenka išbūti ne vieną dešimtį metų. Vienas garsiausių Lietuvos kalinių – Justinas Buta, kuris 1996 –ais metais mirties bausme nuteistas už banko plėšimą ir apsaugos darbuotojo nužudymą. Vėliau jam bausmė sušvelninta iki gyvos galvos, o šiuo metu, jau kuris laikas po Prezidentės malonės suteikimo, skaičiuoja metus, kada galės palikti Lukiškių kalėjimą ir vėl patirti laisvės jausmą.

Nuteistasis įsitikinęs, kad svarbiausia nelaisvėje – paties žmogaus noras nepasiduoti nevilčiai ir ieškoti kuo įvairesnės veiklos, kuri užpildytų gyvenimą kalėjime.

Bernardinų parapijos klebonas kunigas Arūnas Peškaitis, Lukiškių kalėjime, vykdydamas dvasininko misiją ir bendraudamas su nuteistaisiais, sako, kad visi – ir laisvėje gyvenantys, ir įkalinimo įstaigose bausmę atliekantys – yra vienodi, visi esame žmonės.