Koks likimas galėjo laukti Lietuvos, jei Algirdas būtų tapęs ir Maskvos valdovu? Kodėl savo valstybėje ir šeimoje apsuptas krikščionių stačiatikių Algirdas nepriėmė krikšto? Kodėl jis įsakė nužudyti tris savo dvariškius stačiatikius - būsimus šventuosius Vilniaus kankinius Joną, Antaną ir Eustatiją? Kodėl nepaisant to kai kurie stačiatikiški metraščiai vaizduoja Algirdą kaip dorybingą valdovą?
Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dekanas, prof. Rimvydas Petrauskas sako, kad Algirdas iki pat mirties tęsė savo tėvo Gedimino politiką - saugoti Lietuvos suverenumą, jo sąskaita nepriimti krikšto nei iš Rytų, nei iš Vakarų.
Būtent tokia tokia išmintinga XIV a. Lietuvos valdovų laikysena suformavo šalyje religinio ir konfesinio pakantumo atmosferą, o Algirdo sūnui Jogailai lėmė išskirtinę geopolitinę sėkmę - pasiūlymą gauti Lenkijos karūną.
Kitoje ciklo laidoje - apie Lietuvos valdovą, padėjusį pagrindą neįtikėtinam Lietuvos geopolitiniam šuoliui - Lietuvos didijį kunigaikštį Gediminą.
Apie laidų ciklą:
Nuo Parbaus, karaliaus Mindaugo pasiuntinio popiežiaus dvare XIII a. viduryje, iki Eimunto Nekrošiaus - XXI a, toje pačioje Italijoje esančios Vičencos teatro Olimpico meno vadovo - Lietuva ne tik keitėsi, atsiverdama vėjams iš Europos, bet ir pati aktyviai keitė Europos veidą.
Šiame laidų cikle atskleisime, ką žinome ir prisimename apie istorines Lietuvos asmenybes, pakeitusias ne tik mūsų šalies, bet Europos gyvenimą, suteikusias tam sunkiai apibrėžiamam europietiškumo fenomenui lietuviškų bruožų, atspalvių, kvapų.