Iš pradžių projektas trumpam sugrįžta į Lukiškių kalėjimą, kur kali ir nuteistieji iki gyvos galvos. Savanoriai, padedantys jiems patirti nuoširdžią atgailą, atskleis, kas leidžia žmogui pasijusti laisvam, net jei jis visam gyvenimui uždarytas tarp keturių sienų. Paklydusių sielų ganytojai pakvies ir visuomenę elgtis krikščioniškai - nebeniekinti tų, kurie išpažino savo kaltę ir nuolankiai priėmė bausmę.
O tada „Gatvių istorijų“ komanda užklydo ten, kur susitaikymo nebebus niekada. Nuoga tiesa iš KGB kalėjimo, kur buvo nukankintas kovotojas už Lietuvos laisvę Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nepalieka abejingų klaustukų – mūsų laisvę buvo mėginama nuskandinti kraujo klane, tačiau mes nugalėjom. Lietuvos partizanai visada žinojo, kad pergalė ateis, ir net kai sovietai beveik visiškai nuslopino rezistenciją, jie paslėpė bidonuose dokumentus ir daiktus tikėdami, kad jie taps muziejaus eksponatais ateities kartoms. Ir štai dabar mes čia, žvelgiam į juos Genocido aukų muziejaus stenduose pagerbdami visų laisvę mylinčių žmonių pergalę.
Projekto tikslas tebuvo patyrinėti, ar asmeninė laisvė privalo turėti ribas bei koks jos santykis su visuomenės ir valstybės laisve, tačiau paieškoms pasirinktas Lukiškių priemiesčiu vadintas Vilniaus rajonas atvėrė visiškai naujus ir netikėtus šios sąvokos klodus, o pati Lukiškių aikštė pasirodė esanti ryškiausia takoskyra tarp vergijos ir laisvės.