Colleen Oakley „Beveik tikra istorija“, pasak jos, lengviausia turinio prasme.
„C. Oakley – amerikiečių autorė, parašiusi jau penkias knygas, ir štai „Beveik tikra istorija“ jau išversta lietuviškai. Ši rašytoja labai populiari, filmų kūrėjai labai domisi jos kūryba, neabejoju, kad pagal šią knygą. Filmas tikrai bus – labai kinematografiškas pasakojimas“, – pasakojo J. Žuolytė.
„Kaip rašoma ant knygos viršelio, tai yra smagi keistos porelės avantiūra. Ta keista porelė šiuo atveju yra jauna mergina, kuri turėtų būti studentė, bet dėl patirtos traumos prarado galimybę studijuoti, ir močiutė, kuriai jau labai daug metų. Ta močiutė gyvena savo namuose, o jos vaikai sugalvoja, kad ją reikia prižiūrėti. O studentė ieško sau vietos kur būti, nes tėvai jau išmeta ją iš namų, sako, gana visą dieną nieko neveikti, depresuoti, tik video žaidimus žaisti – prižiūrėsi močiutę, turėsi gyvenamąją vietą ir užsidirbsi šiek tiek pinigų. Taip jos apsigyvena kartu“, – knygos siužetą pristatė ji.
„Tokia labai nuotaikinga, labai šilta istorija – aš juokiausi balsu skaitydama, kiek ten visko buvo. Mergina apsigyvena, galvoja, kas čia bus, močiutę po daktarus pavežiosiu. Bet namai įrengti vos ne kaip kalėjimas – čia ir grotos, ir apsaugos sistemos, o močiutė tokia su šarmu, mėgsta degtinės išgerti. Ir vieną naktį ta močiutė ją prikelia ir sako – kelkis, važiuosim, ne pas daktarus. Mergina stebisi, kas čia vyksta, jai kyla įtarimas, kad močiutė yra kažkada buvusi brangakmenių vagilė. Ir taip prasideda jų kelionė per visą Ameriką – paskui išaiškėja, ar ji tikrai vagilė, ar ne, kodėl jos iš tiesų ten važiuoja, bet kelionė labai sustiprina jų ryšį, tos jaunos moters, kuri yra tokia šiek tiek drovi, kompleksuota, ir vyresnio amžiaus moters, turinčios savo charakterį. Knygoje pasakojama, kaip jos kartu atranda draugystę, kiek nuotykių patiria, kiek padeda viena kitai – labai šviesių emocijų ir geros nuotaikos knyga“, – sakė J. Žuolytė.
Kita knyga – „Berenas ir Lutijena“, kurią pagal garsiojo J.R.R.Tolkieno paliktus užrašus parengė jo sūnus Christopheris.
„Labai įdomaus žanro knyga, net neaišku, į kurią lentynėlę padėti. Pats J.R.R.Tolkienas, „Žiedų valdovo“ autorius, ne sūnus, turėjo tokią savybę, kad rašydavo labai daug, bet jam būdavo labai sunku sutrumpinti, sutraukti tekstą, liko tūkstančiai prirašytų puslapių, nes jam visada atrodydavo, kad kažkas čia dar nepabaigta. „Bereno ir Lutijenos sakmė“ buvo vienas iš tokių darbų, prie kurių jis vis krapštydavosi – yra atrasta, kad jis dar Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje jau šiek tiek bandė rašyti tą istoriją, paskui jau „Žiedų valdovą“ parašęs bandė grįžti prie šios istorijos, rašė ir proza, ir poezija“, – pasakojo J. Žuolytė.
„Sūnus jau po tėvo mirties nusprendė šią istoriją sudėti į knygą, atskleisti šitą sakmę. Šioje knygoje yra labai skirtingi variantai, jis pasakoja ir kaip vyko šis kūrybinis procesas, ir sudėta iš pradžių istorijos viena versija proza, po to – poezijos keli variantai, kai kur ir veikėjų vardai keičiasi, ir tipai, ar jie mirtingieji, ar elfai ir tt. Viskas sukasi apie tai, kad Berenas yra iš dalies paprastas mirtingasis, bet labai drąsus vyrukas, kuris miške pamato šokančią elfę Lutijeną, ją įsimyli ir eina pas jos tėvą, valdovą, prašyti jos rankos. Šis, aišku, nenori jam atiduoti savo dukros, bet tiesiai nesako gerai – aiškina, gerai, galėsi imti ją į žmonas, bet eik pas tamsos valdovą ir atnešk iš jo karūnos deimantą, kuris turi stebuklingų galių, simariljoną. Tad ir pasakojama, kaip jis ten išvyksta, kiek tenka iššūkių įveikti, kad jie būtų kartu“, – pasakojo J. Žuolytė.
„Ši istorija pačiam J. R. R. Tolkienui buvo tiek svarbi, kad netgi ant jo ir jo žmonos antkapių po jų tikraisiais vardais yra užrašyta Berenas ir Lutijena – jam tai buvo ištikimybės, nenugalimos meilės simbolis. O čia galima kūrybinį procesą stebėti, kaip jis kūrė, bandė vienaip kitaip dėlioti, o sūnus sakė labai stengęsis neiškraipyti, kaip tėvas rašė, bet bandęs susisteminti“, – kalbėjo ji.
Hallgrimuras Helgasonas – vienas populiariausių šių laikų islandų rašytojų.
„Jis pradėjo karjerą kaip dailininkas, bet paskui nukeliavo į literatūrą ir tikrai ten atrado save. Lietuvoje prieš tai buvo išleista „1000 laipsnių moteris“, taip pat bent man labai įspūdinga knyga, kuri įstringa ir jos nepamiršti, bet šįkart kalbame apie kitas jo knygas, „60 kilogramų saulės šviesos“ ir dabar išleistą jos tęsinį „60 kilogramų antausių“. Autorius pats apie save yra sakęs, kad stengiasi rašyti skirtingai, nenori savęs kartoti, tai jei kas skaitė „1000 laipsnių moteris“, čia yra visai kitokios knygos, bet visos labai geros, tai yra išliekamąją vertę turinti literatūra. Skaitai kiekvieną sakinį ir čepsi iš malonumo, kaip gražiai, vaizdingai, išraiškingai parašyta“, – šypsojosi „Delfi Kultūra“ redaktorė.
„Čia pasakojama istorija atskleidžia Islandijos virsmą iš visiškai atšiaurios fjordų šalies, parodoma, kaip ji modernėja, bet, kaip visada įtaigiausia, per konkrečių žmonių istorijas. Knygos „60 kg saulės šviesos“ istorija prasidėjo, kai vyras išėjo parnešti šeimai miltų, bet grįžęs pamatė, kad visi jo šeimos nariai žuvo sniego griūtyje, išskyrus kūdikį, kuris sugebėjo kažkokiu būdu išgyventi, būdamas užverstas sniego kartu su karve, ir iš jos pieno kažkaip prasimaitinęs. Labai daug visokių keistų herojų atsiranda tuomet, matome, kaip jie buriasi kartu, kokie jų socialiniai ryšiai, kaip jie priešinasi civilizacijai, bet visgi ji pas juos artėja, kaip kuriasi miesteliai, nors jie jų gal ir nenori, sako, mes islandai, mes gyvename kiekvienas sau – bet visgi tai paliečia ir juos“, – pasakojo J. Žuolytė.
„O „60 kg antausių“ matome tą kūdikį, jau sulaukusį pilnametystės, kai jis tapęs savo keistos netikros šeimos kaip ir išlaikytoju. Toje šeimoje yra senukas, jį išauginęs, visada skaitantis poeziją, taip pat vaikas, kuris ne jo, neįgali moteris – jis jaučiasi, kad turi užtikrinti jiems duoną, tiksliau, silkę, kuri čia karaliauja. Bet visgi ir jį pasiekia civilizacija, vilioja galimybės užsidirbti, vilioja moterys – daug aistrų jauno žmogaus gyvenime, bet klostosi ne visada viskas taip, kaip jis norėtų. Su atkeliaujančia civilizacija atkeliauja ir ne vien gero būdo žmonės, bandantys jį apgauti, atimti žemes, pakeisti jų gyvenimo būdą. Bet man svarbiausia, kad pats parašymas čia yra pasakiško grožio“, – pabrėžė ji.