„Visos knygos tokios, kurias paimi, verti vieną, kitą puslapį, ir negali padėti, kol nepabaigi. Tikrai tinkamas vasaros atostogoms variantas, kur per daug smegenų neužkrauni, bet vaikštai su knyga, kol ją pabaigi“, – sakė J. Žuolytė.
Rose Wilding „Vilką mini“ – išties aštrių pojūčių knyga.
„Nesinori daug atskleisti, nes trileriuose taip yra, kad kiekvienas skyrius pasisuka visai kitaip nei tu galvojai. Knyga prasideda tokia intriga, kad aptriušusiame viešbučio kambarėlyje susirenka septynios moterys, o prieš jas yra nukirsta vyro galva. Visos jos turi kažkokių sąsajų su tuo vyru. Visos – ne itin gerų. Kiekviena jų turėjo kažkokią priežastį tą vyrą nužudyti. Ir dabar jos žiūri viena į kitą, galvoja, kuri čia iš tiesų yra kaltininkė. Tyrėjai, policininkai irgi aiškinasi, įtaria visas, o kad atsikratytų įtarimų, jos turi pačios išsiaiškinti, kuri tikroji žudikė“, – pasakojo ji.
„Čia yra ir trileris, ir drama, pasakojimas apie moterų draugystę, apie moterų teises, apie tai, kaip kartais jos nukenčia toksiškuose santykiuose su vyrais, kaip jie kartais neteisingai elgiasi. Knygoje paliečiama daug jautrių klausimų, kalbama apie silpnesnes socialines grupes, kaip sprendžiamos jų problemos, alkoholizmas, depresija ir pan. Bet, nepaisant tos sudėtingosios pusės, tai yra toks įtraukiantis vasaros skaitinys, kur tikrai norėsis išsiaiškinti, kuri čia ta žudikė, o gal išvis ne viena“, – kalbėjo J. Žuolytė.
Clemence Michallon „Tylioji įnamė“, kurią išvertė Sigitas Parulskis, iš dalies galima apibūdinti kaip trilerio žanro klasiką.“Yra vyras, apie kurį visi galvoja, kad jis labai teisingas, mylintis, našlys, kuris labai rūpinasi savo dukra, visas miestelis visada stengiasi jam padėti, o jis atsako tuo pačiu, toks kaip prie širdies dėk, bet jis turi savo slaptąją pusę, apie kurią niekas nežino. Jis iš tiesų yra serijinis žudikas“, – pasakojo „Delfi Kultūra“ redaktorė.
„Kuo šis trileris ypatingas, kad pasakojama per trijų susijusių moterų istorijas. Viena yra jo trylikametė dukra, kita – moteris, kuri nežino tos jo tamsiosios pusės ir yra jį be proto įsimylėjusi, ir yra dar viena moteris, kurią jis laiko kaip įkaitę ir jos nenužudė, nors prieš tai yra nužudęs labai daug moterų. Ją jis tiesiog laiko namuose ir niekas nežino jos tikrosios situacijos, kad ji tuose namuose nėra viešnia, nėra kažkokia užsukusi giminaitė, kad ji ten yra laikoma prieš savo valią. Tai tikrai tokia knyga, kur ir pyktis ima skaitant, galvoji, kaip taip gali būti, ir lauki sužinoti, pavyks jai išsikapanoti ar nepavyks, ar kas nors supras jos situaciją – didžiulės įtampos ir intrigų pilna knyga“, – sakė J. Žuolytė.
Charlene Carr „Saugok mano mergytę“ – įtampos kupinas romanas, kurį autorė parašė įkvėpta asmeninės patirties.“Autorė yra tamsiaodė, o jos dukra gimė kiek šviesesnė, tad žmonėms kilo įtarimų, pasvarstymų, kaip čia taip yra. Tos asmeninės istorijos įkvėpta ji sukūrė knygą apie moteris, kurios negali susilaukti vaikų, pasitelkia dirbtinį apvaisinimą, bet paskui sužino, kad apvaisinant buvo sukeisti jų kiaušinėliai. Vienos kūdikis gimdant mirė, o kita augina vaiką, kuris kaip ir nėra jos. Ir tada atsiranda daugybė dilemų, kaip traktuoti, kuri yra tikroji mama, ar biologinė, ar ta, kuri išnešiojo, pagimdė, augino pirmus metus“, – pasakojo J. Žuolytė.
„Šios knygos ir siužetas toks įtraukiantis, norisi sužinoti, kaip baigsis situacija, nes kartais bandoma pasitelkti ir nešvarius įvairius būdus kovojant dėl vaiko, bet ir yra daug psichologijos, bandymo suprasti. Moterys, nors ir kovoja dėl vaiko, jos jaučia empatiją viena kitai, supranta, kodėl aš taip paprastai neatiduosiu vaiko, jei auginau, ar jei galvoju, kad tai buvo mano paskutinė galimybė būti mama, o dabar matau vaiką ir žinau, kad jis yra mano. Labai jautri knyga“, – sakė ji.