Tinklalaidėje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės vicemerė Simona Bieliūnė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų vadovė Ugnė Šakūnienė, organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja, vadovė ir sūnų, turintį autizmo spektro sutrikimą, auginanti mama Barbora Suisse.
Pasak B. Suisse, kaip gydymo įstaigose aplinka yra pritaikyta žmonėms, turintiems negalią, priklauso ir nuo jose dirbančių žmonių elgesio.
„Per 10 metų situacija mūsų šalies gydymo įstaigose pasikeitė. Judame teisinga linkme, nors tobulėti tikrai galima. Dabar pacientas, turintis autizmo spektro sutrikimą, nebėra egzotika specialistų kabinetuose. Jie ne viską iki galo žino, bet tikrai yra apie tai girdėję. Visgi, nematoma negalia ir yra iššūkis todėl, kad ji yra nematoma. Juk neparašyta ant kaktos, kad žmogus turi autizmo spektro sutrikimą ar intelekto sutrikimą. Kartais specialistai turi labai greitai reaguoti į situacijas ir dirbti, net nežinodami tos informacijos“, – teigė B. Suisse.
Apie tai, jog gydymo įstaigose yra svarbu ne tik aplinkos pritaikymas, bet ir gydytojų kompetencijos bei netgi medicininiai prietaisai, kalbėjo ir U. Šakūnienė.
„Jei žmogus juda vežimėliu ir jis negali atsistoti, tai, pavyzdžiui, jei plaučių rentgeno aparatas nėra pritaikytas, vadinasi, sėdinčiam žmogui neišeis padaryti nuotraukos. Taip pat ir ginekologinės kėdės. Įsivaizduokite žmogų, kuris visiškai negali kojų judinti ir vaikščioti, tad tokiais atvejais ir reikėtų pritaikymo. Na, o kalbant apie prieinamumo didinimą, tikrai ne prie kiekvienos poliklinikos privažiuoja viešasis transportas. Tad dauguma žmonių, turinčių judėjimo negalią, atvyksta su automobiliais. Deja, bent jau Vilniuje, labai sunku prisiparkuoti. Žmonėms, turintiems negalią, skirtų vietų labai trūksta“, – mintimis dalijosi U. Šakūnienė.
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės vicemerės S. Bieliūnės, šalies sostinė sparčiai žengia į priekį gydymo įstaigų pritaikymo žmonėms, turintiems negalią, klausimais.
Na, o tai, kiek į pritaikymą reikia investuoti, pasak jos, labai priklauso nuo situacijos, nes visos įstaigos yra skirtingos, tad ir trūkumai juose skiriasi.
„Jei yra užduotis padaryti, kad nuo parkavimo vietos būtų galima tinkamai įeiti į gydymo įstaigas visuose filialuose, tai investicijų reikia maždaug apie 2 milijonų eurų. Tai yra tik atvykimui ir įėjimui, kurie yra vieni iš daugelio prieinamumo didinimo aspektų. Na, bet jie, turbūt, yra esminiai, nes mes kalbame apie apskritai galimybę gauti sveikatos paslaugas, kurios neišvengiamai yra svarbios“, – teigė S. Bieliūnė.
Pasak vicemerės, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžiose poliklinikose daug dirbama ties registratūrų gerinimu.
„Geriname naudojimosi eilių sistema pasiekimą, kad visi aparatai galėtų nusileisti ir žmogus galėtų savarankiškai, be pagalbos gauti taloną. Taip pat ir priėjimą prie registratūrų, kurių kartais nepasiekiame dėl to, kokios yra registratūrų palangės. Savivaldybėje turime universalaus dizaino koordinatoriaus pareigybę. Tai yra ekspertas, konsultantas, kuris padeda nepamiršti šių detalių“, – teigė ji.
Tinklalaidės dalyviai taip pat akcentavo, jog pritaikytos turėtų būti ir gydymo įstaigų palatos, gydytojų kabinetai ir tualetai, o U. Šakūnienė iškart pateikė pavyzdį, kaip dėl netinkamo pritaikymo su nemaloniomis problemomis teko susidurti jos kolegei.
„Mano kolegei yra tekę pridavinėti tyrimą, kai reikia atsikosėti. Pripažinkime, tokį tyrimą nelabai malonu daryti viešai. Na, o dėl to, kad ji netilpo į gydytojo kabinetą su vežimėliu, kolegė turėjo tyrimą atlikti koridoriuje, visiems aplink matant“, – pasakojo ji.
B. Suisse pridūrė, jog kartais problemų galėtų padėti išvengti konkretus informacijos pateikimas, kaip elgtis įstaigoje. Kur, kaip patekti ir kur, ką rasti. Pasak jos, tai kainuoja ženkliai pigiau nei fiziškai įrengti naujus pakelėjus ar pandusus, bet yra taip pat svarbu prieinamumui užtikrinti.
„Būna situacijų, kai lauki prie specialisto kabineto ir neaišku – laukti kol pakvies, nelaukti. Užlįsi – aprėks, neužeisi – irgi aprėks. Neseniai turėjome suaugusių asmenų, kurie turi autizmo spektro sutrikimą, grupėje diskusiją. Viena moteris sako – aš tris valandas prasėdėjau, pralaukiau, nes nežinojau, kaip elgtis, nežinojau, kas mane turi pakviesti. Tad tris valandas žmogus tiesiog sėdėjo, laukė, kol, galiausiai, jau kažkas po trijų valandų pamatė, paklausė, ko Jūs čia laukiate, kas vyksta“, – pasakojo B. Suisse.
Laidos dalyvės viena kitai pritarė, kad siekiant išspręsti visas problemas, susijusias su gydymo įstaigų prieinamumo didinimu, labai svarbu yra ne tik skirti pakankamai finansų. Svarbu ir nuolat bendrauti bei tartis su žmonėmis, turinčiais skirtingas negalias. Tik taip ir bus galima nedaryti klaidų, neatidaryti naujų pastatų, kuriuose daug neapgalvotų sprendimų.
Plačiau apie tai, ar mūsų šalies gydymo įstaigos yra pasirengusios priimti žmones, turinčius įvairias negalias – specialioje tinklalaidėje „Prieinamumas atveria galimybes“.