Pastaba: tinklalaidė buvo filmuojama dar prieš LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priimant sprendimą suformuoti darbo grupę ir ieškoti lėšų šunų vedlių paruošimo ir įsigijimo finansavimui.
Šį kartą tinklalaidėje mintimis dalijosi Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Prieinamumo užtikrinimo ir konsultacijų skyriaus patarėja Neringa Šaveiko, Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas Vaidotas Glodenis bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis.
P. Kalvelio teigimu, vis dar pasitaiko sprendimų pritaikant aplinką žmonėms, turintiems regos negalią, kuriuos sunku suprasti ir paaiškinti, nes jie nepatogūs ir nepadeda tiems, kuriems turėtų tarnauti. Dažniausiai netinkamai aplinka pritaikoma dėl nežinojimo, neišmanymo ir nesupratimo.
„Pavyzdžiui, prieš metus atlikome apklausą, kas yra taktilinis vedimo paviršius ir kam jis reikalingas. Apklausa parodė, kad tik pusė respondentų žino, kas tai yra. O kita pusė respondentų turėjo įvairių atsakymų – nuo to, kad tai yra dviračių takeliai iki labiausiai šypseną sukėlusio atsakymo, kad tai yra batų valymo priemonė žiemą nuo sniego“, – šmaikščiai ne itin didelį visuomenės išmanymą apie žmonėms, turintiems regos negalią, svarbius dalykus tinklalaidėje pristatė P. Kalvelis.
Jis pateikė ir konkretų pavyzdį, kiek kartais noro ar įgūdžių stoka padaro aplinką nepatogią žmonėms, turintiems regos negalią. Pasak jo, Šiaulių arenos keleiviniuose liftuose buvo įrengti vien tik liečiamo ekrano mygtukai, kas eliminavo galimybes jais naudotis žmonėms, turintiems regos negalią. Tuo tarpu krovininis liftas buvo pritaikytas žmonėms, turintiems negalią, jame buvo mygtukai su Brailio raštu.
Ypač daug tinklalaidėje diskutuota apie universalųjį dizainą, kuris yra labai svarbus ne tik žmonėms, turintiems regos negalią, bet ir mums visiems.
„Ko gero, kiekvienas iš mūsų tam tikrame gyvenimo etape susiduriame su sunkumais. Tai nebūtinai yra negalia. Aplinkos pritaikymas pagal universalaus dizaino principus yra svarbus ne tik dėl prastesnės žmogaus regos. Pavyzdžiui, kai mama su vežimėliu keliauja ir jai kyla sunkumų vienoje ar kitoje vietoje. Jei ištinka nelaimė, pavyzdžiui, lūžta koja ir tuo metu labai reikia pritaikytos aplinkos, net jei žmogus neturi negalios. Universalus dizainas yra reikalingas visos visuomenės patogumui. Nesilaikant jo principų vis tiek galiausiai reikia kažką taisyti. Tarkime, gyvenamajame kvartale gali apsigyventi žmogus, kuriam bus reikalinga pritaikyta aplinka“, – teigė N. Šaveiko.
Ji taip pat pridūrė, kad visada reikėtų atidžiau apgalvoti, kaip projektuoti tam tikras erdves bei objektus, kad universalaus dizaino principai būtų išpildyti. Na, o norint viską atlikti sklandžiau, pasak jos, bet kada galima konsultuotis su organizacijomis, kurios vienija žmones, turinčius negalią.
„Taikant universalaus dizaino principus, dažnai nutinka taip, kad žmonės nepakankamai pastangų įdeda tam, jog aplinka būtų tinkamai pritaikyta. Jei pradiniame etape planuoji objektą, reikia žinoti, kad yra specialistų komanda, kuriai tas klausimas yra svarbus ir ji pasirengusi ieškoti būdų, kaip tinkamai pritaikyti aplinką. Tad reikėtų konsultuotis su projektuotojais, architektais, kurie turi patirties taikant universalųjį dizainą, taip pat organizacijomis. Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra irgi konsultuoja bei nukreipia ten, kur galima reikiamą pagalbą gauti“, – teigė N. Šaveiko.
Vienas iš dalykų, kuris akliesiems ir silpnaregiams galėtų labai palengvinti kasdienybę, yra šunys vedliai. Tiesa, Lietuvoje iki šiol yra tik du žmonės, turintys regos negalią, kurie naudojasi šuns vedlio pagalba.
Kaip teigė į tinklalaidę su šiuo metu ruošiamu keturkoju Rubiu atvykęs V. Glodenis, šuns vedlio paruošimas kainuoja nuo 25 iki 30 tūkst. eurų, o jį pilnai paruošti užtrunka apie dvejus metus.
„Viskas prasideda nuo to, kai kinologai suranda tinkamą šuniuką. Iš veislyno paimtų šuniukų tėvai turi tam tikrą genetiką, kuri suteikia didesnę tikimybę, kad iš šuns išeis „padaryti“ vedlį ar asistentą. Tuomet šuniukas patenka į savanorių šeimą, kuri atrenkama per atranką. Šuo gyvena su šeima, nes turi socializuotis, būti dresuojamas, vežamas į treniruotes. Šuniukas jau nuo pat pirmųjų dienų pradedamas ruošti būsimam darbui. Didelę dalį ruošimo užima pratinimas prie aplinkų, kurios supa mus – gatvių, uždarų erdvių, mašinų, kitų gyvūnų“, – pasakojo V. Glodenis.
Pasak V. Glodenio, jei būtų skiriamas finansavimas, per dvejus metus būtų galima paruošti nuo penkių iki aštuonių šunų vedlių Lietuvoje.
Tuo tarpu P. Kalvelis pabrėžė, kad šuo vedlys padeda žmogui, turinčiam regos negalią, ne tik orientuotis aplinkoje, tačiau ir gelbsti nuo vienatvės.
„Šuo vedlys galėtų žmogų gelbėti ir nuo vienatvės, depresijos. Juk jis pas žmogų, turintį regos negalią, būna 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę. Paprastai žmonės įsigyja šunį, išeina į darbą, prieš tai pavedžioja jį pusvalandį ar valandą. Tuomet aštuonioms valandoms išeina, grįžta ir vėl ta pati rutina tęsiasi. Na, o žmogus, turintis regos negalią, su šunimi vedliu būna 24 valandas per parą. Ir šuo, tokiu atveju, visada bus su žmogumi. Juk ir jam smagu būti su savo šeimininku“, – teigė P. Kalvelis.
Plačiau apie aplinkos pritaikymą žmonėms, turintiems regos negalią, ir priemones lengvinančias ar galinčias palengvinti jų gyvenimą – specialioje tinklalaidėje „Prieinamumas atveria galimybes“, kurios metu su įvairių sričių ekspertais ir žmonėmis, kuriems negalia pažįstama iš arti, diskutuojama apie aplinkos pritaikymą mūsų šalyje įvairiais aspektais.