Lietuviškos tundros paslaptys: gausus Skandinavijos palikimas ir lankytojus traukianti muflonų banda

Salantų regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Minijos, Salanto, Erlos senslėnių ir jų apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parkas yra išsidėstęs Lietuvos šiaurės vakaruose, šiaurinėje Vakarų Žemaičių plynaukštės dalyje, Kretingos (7761 ha), Skuodo (5045 ha), Plungės (296 ha) rajonų savivaldybių teritorijose (Klaipėdos ir Telšių apskrityse) ir užima keik didesnį nei 13 tūkst. hektarų plotą.

„Kaip sako parko ekologas Antanas Kubilius, turbūt didžiausio lankytojų dėmesio parke sulaukia Kulalių, Erlėnų, Igarių, Šauklių riedulynai.

Pastarasis yar didžiausias ir užima beveik 80 ha plotą. Ši vieta dar dažnai pavadinama Lietuvos tundra, kurioje savo pirmykštėje padėtyje gana tolygiai pasiskirstę slūgso 0,3-1 m ar net 3 m skersmens akmenys. Tarp jų auga itin vešlūs, aukšti, siekiantys net 6 m, įvairiausių formų kadagiai, sudarantys ištisus sąžalynus.

„Kadagynas tose vietose susiformavo natūraliai, žmonėms ganant gyvulius bendrose Šauklių kaimo ganyklose. Augalas išliko todėl, kad tai bene vienintelis augalas, kurio neėda naminaiai gyvuliai. Tai taip susiformavo ta unikali ekosistema Šauklių riedulyne“, – pasakojo parko ekologas.

Kaip ir didžioji dalis Lietuvos teritorijoje esančių riedulių, jie buvo „atnešti“ iš Skandinavijos atslinkusio milžiniško ledyno.

Dalis riedulyno teritorijos yra aptverta, kadangi joje šiuo metu ganosi gamtotvarkiniais tikslais įveista muflonų banda. Į aptvaro teritoriją galima patekti per specialiai tam įrengtus laiptus per aptvarą.

„Ant riedulių aptinkamos retos Lietuvoje kerpės. Kerpė yra toks organizmas, sudarytas iš grybo ir dumblio simbiozės. Jis yra labai jautrus aplinkos pokyčiams, labai lėtai auga, dėl to jam ir reikia tokių specifinių sąlygų. Be kerpių čia yra aptinkamos lietuviškos orchidėjos, yra netgi keletas jų rūšių: vyriškoji gegužraibė, baltijinė gegūnė, žalsvažiedė blandis“, – vardijo pašnekovas.

Praėjus pro gana kuklią, tačiau unikalią Kalnalio bažnyčią verta nužingsniuoti dar kelis šimtus metrų ir užlipti į apžvalgos bokštą bei iš viršaus pažvelgti į atsiveriančius Salanto slėnio vaizdus.

„Nuo šio apžvalgos bokšto matosi Imbarės piliakalnis, Salanto upės slėnio pievos, kurios yra svarbios griežlės apsaugai, sukuria palankias sąlygas gyvuoti šiai populiacijai. Šis apžvalgos bokštas pažintiniu taku neseniai buvo sujungtas su Imbarės piliakalniu“, – pasakojo A. Kubilius.

Neabejotinai nuostabūs vaizdai atsiveria ir nuo Dauginčių atodangos. Tai – viena įspūdingiausių Minijos upės slėnyje esančių atodangų. Nuo jos viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti nuostabiu reginiu atsiveriančiu į Minijos slėnį.

„Atodangoje atsidengia paskutinio apledėjimo suneštos uolienos. Kai kuriose vietose yra netgi ankstesnių apledėjimų suneštos uolienos. Daugiausia tai yra priemolio uolienos. Atodangos aukštis yra apie 22 m, ilgis – apie 40 m. Vietiniai gyventojai būtent dėl to išraiškingo reljefo šią vietą vadina netgi vietine Šveicarija. Nuo atodangos matoma ir dar viena, Prystovų atodanga.

Abi šias atodangas galima pasiekti pažintiniu Šilpelkės taku. Be jau minėtų vietovių, einant šiuo taku, įrengtu to paties pavadinimo miške, galima aplankyti ir Dauginčių piliakalnį, skroblyną, galima susipažinti su kitomis reljefo formomis, pavyzdžiui, raguva. Jos yra svarbios tuo, kad ten kaupiasi biologinė įvairovė, dėl to, kad ten labai daug negyvos medienos ir dėl šių priežaščių šios vietos gamtiniu požiūriu yra bene svarbiausios visame Salantų regioniname parke“, – vietos unikaliausias vietas išskyrė pašnekovas.

Salantų regioniniame parke yra žinomas net 31 archeologijos paveldo objektas, kurie skirstomi į senovės gyvenamąsias, gynybines, ūkinės veiklos, laidojimo ir kulto vietas. Įspūdingiausiai atrodo senovės gynybinės ir gyvenamosios paskirties vietos – piliakalniai, įrengti upių pakrančių kyšuliuose, apjuosti gynybinių pylimų, griovių. Jų parke yra net 9. Šįkart aplankėme Kartenos piliakalnį, kuris įrengtas kairiajame Minijos krante priešais miestelį ir Minijos upės slėnį stūksančioje aukštumoje.

„2012 metais šis piliakalnis buvo pritaikytas lankymui ir dabar jis tapęs vienu iš didžaiusių traukos centrų visame regione. Nuo jo atsiveria Kartenos miestelio panorama, Minijos slėnis, kuris įspūdingas tuo, kad Minijos upė Salantų regioniniame parke teka dviem skirtingais upių slėniais. Tai yra erozinis, kalnų upę primenantis slėnis, kuris tęsiasi nuo Aleksandravo iki santakos su Salantu, o, įtekėjus Salantui, ta upė toliau teka senslėniu, kurį suformavo ledynų tirpsmo vanduo. Jis yra gana platus, kartais išplatėjantis netgi iki kelių šimtų metrų pločio ir tęsiasi nuo pat Mosėdžio iki Gargždų“, – sakė A. Kubilius.