Prieš 100 metų Lietuvoje sutikti karklažvirblį buvo retenybė

Vaikiška dainelė sako, kad žvirblis tupi kamine. Išeitų, jog jis yra mūsų namų ar bent kiemo gyventojas. Iš tikro, naminis žvirblis toks ir yra: nė per žingsnį nesitraukiantis nuo žmogaus ir jo namų. Jeigu šiuose namuose ima silpti gyvybės dvasia, nėra ūkio, žvirbliai neužsibūna – skrenda tolyn, bet – nelabai toli. Kol kas ilgiausias žinomas šios rūšies atstovo skrydis – iš Ventės rago per marias į Nidą, taigi, 10 -13 kilometrų. Lietuvoje yra ir daugiau žvirbliais vadinamų paukščių. Tiesa, mūsų protėviai buvo daug atsakingesni ir kūrybingesni, sakykime, už britus, kurie gerą dalį savo žvirblinių paukščių pavadino vienu vardu (Warbler), pridėdami kokį nors paaiškinamąjį žodelį. Jei taip būtume gyvenę mes, šiandien turėtume dešimtis rūšių „žvirblių“, tik būtų jie tikriausiai – didysis, pilkasis, margasparnis, geltonkrūtis ir t.t. Beje, Lietuvoje gyvena erškėtžvirbis – labai simpatiškas ir gražus giesmininkas, kurio vardo kilmė neaiški, nes su tikraisiais žvirbliais nieko bendra neturi, su erškėčiais – taip pat. Antroji tikrųjų žvirblių (jie priklauso audėjų šeimai, jų pasaulyje yra apie 130 rūšių) rūšis - karklažvirblis, šiek tiek mažesnis už naminį žvirblį, gražesnis, šokolado spalvos viršugalviu ir skruoste esančia juoda dėmele – „auskaru“. Apie karklažvirblį verta pakalbėti atskirai, nes ši rūšis Lietuvoje prieš 100 metų buvo dar reta – prof. T. Ivanauskas darė prielaidas, kad ji plis ir, ko gero, konkuruos su senbuviu naminiu žvirbliu.