Toks ežeras – vienintelis Lietuvoje: jo pakrantėse galite prisirinkti reto grožio gintarų

Sakoma, kad Lūksto ežerą išknisusi kiaulė. Senuose padavimuose minima, kad senovėje Varnių bažnyčia stovėjo ten, kur dabar tyvuliuoja ežeras. Šventoriuje kiaulė iškniso duobę ir nusileido didelis debesis, kuris paskandino visą bažnyčią ir žmones. Bet dar ir dabar žmonės girdi varpus skambant ar bažnyčios bokštą vandeny įžiūri. Kitus kaimo gyventojus išgelbėjęs vaikas – vandeniui kylant ir plečiantis žmonės ėmė spėlioti jo vardą. Pasisekė tik berniukui – jam ištarus šį žodį, ežeras tik sugarmėjo ir daugiau nesiplėtė.

Lūksto ežero vanduo švarus, neužterštas, gintarinės spalvos. Visa laimė, džiaugiasi Varnių regioninio parko kultūrologas Linas Šedvila, kad būdamas didžiausiu natūraliu Varnių duburyje ežeru, jis liko žmogaus rankos nenualintas kaip kiti du jo kaimynai - Biržulis (vienas seniausių Pabaltijo ežerų, daugiau nei 9 tūkst. m. pr. Kr. savo pakrantėse priglaudęs čia atsikėlusias šiaurės elnių medžiotojų gentis) ir Stervas.

Iš pagrindinės Lūksto ežero stovyklavietės iki Gintarų įlankos veda Gintarų takas. Kiekvienas apsilankęs čia, gali susirasti gintaro gabalėlių.

Tikriausiai jau supratote – šįkart DELFI kviečia apsilankyti ir pažinti Varnių regioninį parką, kuris įsikūręs bene pačioje Žemaitijos „širdyje” – Telšių rajone. Čia, kaip niekur kitur, gausu ne tik kultūrinių bei istorinių, bet ir gamtinių vertybių.

Pats parkas taip pat įsteigtas tam, kad būtų išsaugotas Žemaičių centrinio ežeruoto kalvyno kraštovaizdis, jo gamtinė ekosistema ir kultūros paveldo vertybės, su kuriomis suspažinti siūlome pradėti modernioje ekspozicijoje, įrengtoje Varnių regioninio parko lankytojų centre.

Gamtinės ir archyvinės nuotraukos, garso įrašai su paukščių ir varlių balsais, sakmėmis ir mitais, žemaitiškai įgarsinti tekstai, galimybė pamatyti Lūksto ežero gintarą, reljefinis Varnių regioninio parko maketas, Šatrijos geologinis pjūvis, archeologinio paveldo pristatymas – visa tai ir dar daugiau išvysti galėsite čia.

Kartu su L. Šedvika vykstame į visai šalia Varnių plytinčią Debesnų pelkę, kurioje įrengtas 165 m ilgio botaninis takas. Eidamas juo gali susipažinti su pelkės augalija, pasigrožėsite vaizdais bei pamatyti Varnių bokštus iš neįprastos pusės.

Debesnų pelkė – tai kalkinga žemapelkė su tarpinio tipo ir aukštapelkės fragmentais. Šio tako paskirtis – supažindinti parko lankytojus su unikalia žemapelkės augalijos įvairove, dominuojančiomis rūšimis bei jų bendrijomis. Čia gyvena ir retieji paukščiai: švygždos, griežlės, gervės, tetervinai, padangėje mekena perkūno oželiai.

Parko teritorijoje stūkso didingiausi Žemaitijos piliakalniai (jų yra net 13), menantys kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus. Žymiausi jų: Medvėgalis (234,5 m aukščio ), Girgždūtė (228 m), Šatrija (228m), Moteraitis (218m) ir vienas iš gražiausių Žemaitijos piliakalnių – Sprūdė (216m).

Padavimai byloja, jog čia stovėjusi medinė Lietuvos karaliaus Mindaugo brolio kunigaikščio Sprūdeikos pilis, po kuria buvę įrengti rūsiai, slėptuvės. Užrūstinęs karalių Mindaugą, kunigaikštis Sprūdeika pabėgo į Žemaitiją ir ant Sprūdės kalno – saugiausioje ir geriausiai apžvelgiamoje vietoje – įkūręs pilį.

Pasak kultūrologo, seniau piliakalnis buvo visiškai paskendęs želdinių sąžalyne, jo nesimatė važiuojant Pavandenės – Janapolės vieškeliu. Vėliau Varnių regioninio parko direkcijos atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai atidengė dalį pilies kalvos su išlikusiais galingais pylimais ir grioviais.