Išeiti iš ten, kur niekada nenorėtų grįžti.
63 metų J. Buta kasdien skaičiuoja dienas, kai galės pradėti naują gyvenimą – 2020 m. spalio 2 d. jam visam laikui turėtų atsiverti įkalinimo įstaigos vartai. Tačiau ir šiandien nuteistasis gyvena ne taip, kaip kiti tūkstančiai kalinių: dėl gero elgesio prieš keletą metų į atvirąją koloniją perkeltas nuteistasis savaitgaliais vyksta į Tauragę susitikti su savo šeima, o kiekvieną darbo dienos rytą sėda prie nuosavo automobilio vairo ir vyksta į už keliolikos kilometrų esančią mėsos perdirbimo bendrovę, kurioje dirba.
„Kartais juokauju: esu komandiruotėje, iš kurios į namus grįžtu tik savaitgaliais“, – sako J. Buta.
Tauragiškis neslepia, kad visą laiką, praleistą Lukiškių kalėjime, svajojo apie išėjimą į laisvę – net ir tada, kai dar nežinojo, jog mirties bausmė bus pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. „Svarbiausia – tikėti, – J. Buta įsitikinęs, kad būtent tikėjimas jam ir padovanojo naują gyvenimą. – Žmogus pats turi save nuteikti, kad būtų viltis, užsiimti kažkuo naudingu ir galvoti, nesvarbu, ar tu išeisi ar liksi ten, bet ruoštis išėjimui, nes jeigu išeisi, šioje pusėje bus labai sunku. O jeigu pats nieko nedarysi, už tave niekas nieko nepadarys.“
Išskirtinis pokalbis su J. Buta iš Pravieniškių pataisos namų – vaizdo įraše, o apie nuteistųjų gyvenimą zonoje skaitykite specialiame DELFI projekte „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“.