Savanoriai. Po skaudžių likimo smūgių žinoma TV laidų prodiuserė atrado ramybę globodama neįgaliuosius

Jau šį šeštadienį Delfi TV laidoje ,,Savanoriai“ televizijos žiūrovai išvys nepaprastai įdomų ir jaudinantį pasakojimą apie TV laidų prodiuserę Žydrę Gedrimaitę ir jos globjamą Ukrainos karo pabėgėlių šeimą iš Černihivo miesto.

TV laidų, renginių ir įvairių socialinių akcijų prodiuserė Žydrė Gedrimaitė sako, kad jos veikla, jau daugybę metų savanoriškai, tiesiog iš žmogiškumo padedant kitiems, nėra vien tik savanorystė.

„Pirmiausia, savanorystė man yra didžiulis malonumas ir prasmė daryti tai, kas suteikia ramybę ir taurina širdį.“ – sako Ž.Gedrimaitė.

Didelę savo laiko dalį savanorystei skirianti moteris yra projekto ,,Draugystė veža“ sumanytoja ir organizatorė, radijo laidos vedėja, koordinatorė, yra koordinavusi įvairių savanoriškų projektų, susijusių su neįgaliaisiais, o šiuo metu globoja ukrainiečių šeimą, pabėgusią nuo karo iš Černihivo miesto.

,,Draugystė veža“, unikalus projektas, kuriame susitinka sveikieji ir neįgalieji, gimė Žydrės Gedrimaitės galvoje prieš aštuonerius metus, kai ji sugalvojo išsiųsti į kelionę po Lietuvą, o vėliau ir į užsienį, pavyzdžiui, pamatyti Euroviziją, sveiką ir neįgalų žmogų, kad jie kartu patirtų nuotykių ir atradimo džiaugsmą. Nors tokio projekto tikslas buvo mažinti atskirtį tarp neįgaliųjų ir sveikųjų, ilgainiui šis sumanymas tapo socialiniu reiškiniu, kai sveikieji ne tik susidraugauja su neįgaliaisiais, bet ir patys mokosi naujų dalykų, labiau pažįsta save, atranda naujų draugų ir pasaulį pamato kito, neįgaliojo ar netgi aklo žmogaus akimis.

Daugybę metų televizijoje dirbanti Ž.Gedrimaitė sako savanorystės prasmę ir džiaugsmą atradusi prieš dvidešimt metų, kai patyrusi dvasinių sukrėtimų po netekčių šeimoje, ieškojo dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės.

Dirbdama vienoje reklamos agentūrų tada ji gavo pasiūlymą surinkti lėšų vieno sunkią traumą patyrusio ir rankos netekusio lietuvio naujausios kartos rankos protezui – „bioninei rankai“. Taip ji pakliuvo į neįgaliųjų pasaulį, kur rado galimybę ne tik atskleisti savo žmogiškąjį potencialą, gerumą, bet ir pažinti save, surasti naujų draugų ir bendraminčių. Šiuo metu Ž.Gedrimaitė globoja nuo karo Ukrainoje pabėgusią šeimą, kuri tapo jos antrąja šeima.

Ukrainiečių radijo žurnalistų Olenos ir Olego Golovatenko šeima augina neįgalų sūnų, sergantį autizmu, jie į Lietuvą atkeliavo po to, kai dvi savaites praleidę požeminėje slėptuvėje, ir nuolat bombarduojamame mieste be vandens ir šildymo suprato, kad turi gebėti save ir sūnų. Bohdanui dėl nuolatinio slėpimosi tamsoje ir streso prasidėjo asocializacija, jis pradėjo bijoti išeiti į lauką net penkioms minutėms, nebemiegojo, ir viskas, kas buvo padaryta jo vystymuisi, ėmė nykti.

Tuomet Olena ir Olegas ištrūko iš apšaudomo miesto su savanorių pagalba, o pasiekę Kijevą, gavo lietuvių savanorių pasiūlymą vykti į Lietuvą ir iš ten skleisti žinias apie Ukrainą.

Olenos ir Olego Golovatenko šeimos kelionė iš Černihivo į Kijevą buvo tokia įtempta ir sunki, kad visa šeima tik meldėsi ir sėdėjo užgniaužusi kvapą, tikėdamasi, kad pavyks saugiai pasiekti Ukrainos sostinę. Ištrūkę į saugesnę vietą, visi lengviau atsikvėpė, o iš to streso net nepaklausė savanorio, gabenusio juos rizikuojant prarasti gyvybę, pavardės. ,,Gretimi kaimai buvo okupuoti, ten stovėjo tankai , okupantai iš jų tiesiog šaudė į išvykstančius. Kas norėjo evakuotis, kad nepakliūtų į apšaudymą, turėjo daryti lanką penkių šimtų kilometrų, važiuoti per miškus, ir mes taip mes išvykom, važiavom ir meldėmės. Vyras laikė sūnų, bet kuri minutė galėjo būt paskutinė. Kai vairuotojas lėkdavo nežmonišku greičiu, mes tiesiog tylėjom. Ačiū tam žmogui, mūsų žemiečiui, žinau tik jo vardą, Aleksandras, jis labai daug rūkė ir tik važiavo susikaupęs. Mano padėką jis priėmė kaip kažką perteklinio, todėl kai mes jau atvykom į Kijevą, aš jį apkabinau ir pasakiau, kad niekada jo nepamiršiu“, pasakoja Olena Golovatenko.

Olenos ir Olego šeima planavo vykti į Lvovą, kur traukė dauguma Ukrainos žiniasklaidos žmonių, bet savanoriai iš Lietuvos pasiūlė važiuoti į Lietuvą ir iš čia skleisti Lietuvai, Ukrainos ir pasauliui žinias apie tai, kas vyksta jų šalyje. Taip ukrainiečiai atsidūrė Lietuvoje, o šeima, kuri ėmėsi juos globoti, buvo Žydrės ir jos vyro Ginto šeima, ir ta draugystė, gimusi vos susitikus, tapo atradimu ir žmogiškumo švente jiems visiems.

,,Esu dėkinga visiems Lietuvos žmonėms, ką sutikom, kas mus priėmė, kurie mus priėmė, tapo antra šeima, esam be galo dėkingo. Nes kas bebūtų, pinigai, materialus dalykai yra niekas palyginus su žmogaus širdies gelme.“ – sako O.Golovatenko.

Žydrė Gedrimaitės šeima taip susidraugavo su ukrainiečiais, kad dabar jau nuolat bendrauja, švenčia šventes ir vieni kitus palaiko. Tokį susitikimą jie visi vadina likimu ir galimybe švęsti žmogiškumą.