Dvylika pustrečio metro ilgio pabūklų buvo rasta už 40 kilometrų nuo Sisalio pakrantės. Narai radinius įamžino įvairiuose brėžiniuose, nuotraukose, taip pat vaizdo įrašuose. Specialistai mano, kad pabūklai buvo išmesti už borto, mat taip laivo įgula galėjo tikėtis išgelbėti skęstantį laivą. Verta paminėti, kad bendras pabūklų svoris – 300 tonų.
Kitoje, per 19 kilometrų į pietryčius nutolusioje vietoje, archeologai rado dar aštuonis patrankų vamzdžius ir sviedinius. Čia pat gulėjo ir, kaip spėjama, tuo pat metu į jūros gelmes nugrimzdusios betoninės konstrukcijos fragmentai. Radiniais buvo apaugę daugiau nei 15 centimetrų storio koralų sluoksniu.
Kitas sudužęs laivas, kurio nuolaužos buvo rastos už 2 kilometrų į šiaurę nuo Sisalio, priklausė Didžiajai Britanijai. Garlaivis kadaise nugrimzdo teritorijoje, kuriai dabar suteiktas vietinio žvejo Juano Diego Esquivelio senelio vardas. Būtent tas žvejys ir nukreipė archeologus į laivo buvimo vietą. Tai plaukioti Misisipės upe pritaikytas garlaivis, kuris, sprendžiant iš vidaus mechanizmų ir kitų konstrukcijų, galėjo būti pastatytas 1807–1870 metų laikotarpiu, kitaip sakant, dar prieš pasirodant konkretaus tipo garo katilams.
Kaip matyti iš mechanizmų specifikos, techninės laivo charakteristikos buvo patikėtos Jungtinėje Karalystėje veikusiai bendrovei „Royal Mail Steam Packet Company“.
Be dviejų laivų nuolaužų, jūros dugne archeologai aptiko ir senovinio švyturio fragmentų. Jie gulėjo per 3,7 kilometro nuo Sisalio. Šią vietą taip pat nurėdė vietinis žvejys. Nors švyturys suskilęs, yra žinoma, kad jis buvo 8 metrų aukščio ir 3,5 metro skersmens. Manoma, kad švyturys buvo pastatytas buvusio Meksikos prezidento Porfirio Diazo vadovavimo laikais, o sudužo per vieną iš atogrąžų audrų.