Brazilas klausia: gyvenam tam, kad dirbtume, ar dirbame, kad gyventume?

Tolimuose Brazilijos šiaurės rytuose ant kalvų įsikūrusiame Toritamos mieste girdėti siuvimo mašinų keliamo ūžesio aidas: džinsų sostine pasiskelbusio miesto žmonės visą dieną pluša, kad pasiūtų kuo daugiau džinsų.

Ši aplinkybė patraukė čia apsilankiusio režisieriaus Marcelo Gomesį dėmesį. M. Gomesas prisiminė, kad jo vaikystėje Toritama buvo apsnūdęs ir ramus miestas: anuomet čia galėjai girdėti praskrendančią musę, o dabar girdėti šurmuliuojantis siuvimo pramonės avilys.

Šiandien Toritamos gyventojų skaičius išaugo iki beveik 40 tūkstančių. Berlyno kino festivalyje pristatytame filme M. Gomesas pasitelkia antropologinį požiūrį ir, žvelgdamas į besidarbuojančius gyventojus, kelia klausimą: ar jie dirba dėl pinigų, ar dėl darbo teikiamo malonumo.

Per dieną šimtus užtrauktukų ir kišenių įsiuvantys miesto gyventojai filme demonstruoja nesiliaujantį linksmumą. Brazilijos vyriausybės viena po kitos stengėsi, kad darbuotojus nuo išnaudojimo apsaugantys įstatymai taptų kuo mažiau veiksmingi, tad daugelis dirba ilgiau, o uždirba mažiau. Tačiau Toritamos siuvėjų, atrodo, ši problema neliečia – jie dirba sau.

Filme matyti, kaip siuvėjos linksmai išpyškina tikslias sumas centais, kurias jos uždirba už kiekvieną detalę. Tačiau M. Gomesas, kuris yra ir filmo pasakotojas, nepajėgia visiškai nuslėpti skeptiško požiūrio. Jis teiraujasi, ar šios darbštuolės turi laiko bent paklausti savęs, ar yra laimingos.

Filmo pabaigoje primenama, koks kuklus gyventojų uždarbis: artėjant karnavalui, šeimos parduoda visus savo turimus brangesnius daiktus – šaldytuvus, siuvimo mašinas, kad gautų pinigų daugiau nei savaitę trunkančiai šventei paplūdimyje.

Aštuonias dienas miestas būna ištuštėjęs – visai toks pat, kaip M. Gomeso vaikystės prisiminimuose.