Buliai tempė medinius vežimėlius, kuriuose didžiulėmis pastangomis mėgino išsilaikyti juos vadeliojantys vyrai.
Ilgus amžius gyvuojanti bulių vadeliojimo varžybų tradicija populiari visose kaimiškose Pakistano vietovėse.
Bulių savininkų pasamdyti vadeliotojai stengėsi nenuvirsti nuo poros galvijų traukiamų vežimėlių. Lenktyniaujančių bulių poros įkinkomos į sunkius medinius rėmus. Lenktynių laimėtoju skelbiamas tas vadeliotojas, kuriam pavyksta išsilaikyti vežimėlyje ir greičiausiai pasiekti finišo liniją.
Dažnai visos lenktynių atkarpos buliams įveikti neprireikia, nes vadeliotojai netenka pusiausviros. Kai taip nutinka išsilaisvinę buliai pasileidžia į žiūrovų minią.
Kaimo seniūnas Sardaras Asifas Ali Khanas pasakoja, kad lenktynėse dalyvaujantys buliai būtent šiuo tikslu ir auginami. Jiems duodamas vitaminų gausus pašaras.
Anksčiau lenktynių prizas būdavo žemės sklypas arba galvijas. Šias laikais geriausiai pasirodęs vadeliotojas gali tikėtis skalbyklės arba televizoriaus.
Pasak ūkininkų, vadeliojimo varžyboms tinkamas bulius gali kainuoti daugiau nei 17 su puse tūkstančių eurų, bet kol gyvulys užauga, jo augintojui tenka išleisti daugiau nei 35 tūkstančius eurų.
Bulių savininkai teigia, kad ši tradicinė pramoga padeda užsimiršti ir atitraukia dėmesį nuo šalį apėmusio nesaugumo jausmo ir nuolatinių atakų.
Vis daugiau žemvaldžių mieliau stato namus nei užsiiminėja žemdirbyste, o už gyvūnų teises kovojantys aktyvistai tvirtina, kad tokios varžybos yra žiauraus elgesio su gyvūnais pavyzdys, nes lenktyniaujantys buliai mušami lazdomis ir rimbais, kad greičiau bėgtų.