„Kovoti, negalima pasiduoti“: neįgaliųjų „Naujasis teatras“

Susipažinus ar tiesiog gatvėje prasilenkus su neįgaliu žmogumi mus vis dar dažniausiai aplanko gailestis. Galbūt net nesąmoningai liūdime dėl jų, esą, nepilnaverčio gyvenimo ir tuo pačiu tyliai dėkojame Dievui, kad ta nelaimė aplankė ne mus. Ir vis dar dažniausiai mes klystame... Neįgalumas – nėra riba, nėra kliūtis ar gyvenimo pabaiga. Dirbti, kurti, mylėti, auginti vaikus ar tiesiog džiaugtis gyvenimu gali ir neįgalus žmogus. Trys mūsų istorijų herojai tai tik įrodo. Jie visi vieningai sako: „KOVOTI, negalima pasiduoti“. Pirmoji istorija – apie neįgaliųjų „Naujojo teatro“ įkūrėją Svetlaną Laimą Zemleckienę. Moters negalia – prieš penkioliką metų išsivystęs aklumas. Staiga užklupusi nelaimė sukrėtė Laimą, tačiau nesugniuždė. Įveikusi depresiją ji ne tik iš naujo pamilo gyvenimą, bet ir padeda jį pamilti panašaus likimo žmonėmis. Jos įkurtas teatras, dar kitaip žinomas kaip neįgaliųjų teatras, savo prieglobstin subūrė ir sveikus, ir negalią turinčius žmones.