„Praėjusioje laidoje kalbėjome, kad „Žalgiris“ visiškai nekontroliuoja žaidimo ritmo. Vakar „Bayern“ ir treneris Gordie Herbertas parodė, kaip profesionaliai tą daryti – komanda ramiai pasirengia rungtynėms, įvertina savo priešininką, susikuria pranašumą, kuris yra išlaikomas, turint ant suolo rezervų, kurie su naujomis jėgomis gali įeiti į rungtynes ir sumažinti potencialaus varžovų surgrįžimo į rungtynes efektą“, – laidos „Delfi diena“ rubrikoje „Eurolyga“ įžvalgomis dalinosi J. Vainauskas.
Ketvirtadienį jam užkliuvo ne tik galutinis rezultatas ir „Žalgirio“ patiektas krepšinio produktas, bet ir žaidėjų kūno kalba, galimai diktuojanti nenorą kautis už trenerį A. Trinchieri.
„Rungtynėse su Mažeikiais, kuroiose „Žalgiris“ turėjo atsitiesti, parodyti, kad padarė išvadas, susikaupė, kad įvyko trenerio ir savininko pokalbis, buvo surasti kažkokie sprendimai, atnešė visiškai skirtingą rezultatą. Man susidarė įspūdis, kad žaidėjai savo veiksmais lyg ir parodė, kad jie sutiktų su pokyčiais komandoje, jeigu vadovybė dėl tokių apsisprręstų. Tą mačiau vakar. Taip pat ir trenerio asistentų kūno kalba – jau antrame kėlinyje už galvos susiėmęs Gintaras Krapikas, visiškai kitaip besielgęs Tautvydas Sabonis. Kūno kalba man labai nepatiko. Tai lyg rodo, kad komanda dabar nėra vieninga.
Lietuvių ir užsieniečių reakcija ant suolo minutės pertraukėlių metu labai skirtinga. Panašu, jog visa tai rodo, kad sprendimas yra pribrendęs ir manau, kad jis jau dabar yra gerokai pavėluotas, nes brangūs taškai krenta ne į „Žalgirio“, o tiesioginių varžovų sąskaitą. Tai potncialiai gali kainuoti vietą dešimtuke“, – abejonę žaidėjų noro užstoti A. Trinchieri išsakė J. Vainauskas.
Po bavarų niukso italas spaudos konferenciją pradėjo ilgu, filosofiniu ir jautriu kelių minučių monologu, tačiau niekaip neįvardino tokio žaidimo priežasčių ir, kaip visą sezoną, vengė savo atsakoymybės. J. Vainauskas įsitikinęs, kad demonstruojant tokį žaidimą ir renkant vieną pralaimėjimą po kito, bet kurio trenerio kėdė būtų įkaitusi iki maksimalaus lygio. Šioje vietoje jis pasigenda pačių trenerių stuburo.
„Aš to pasigendu šiuolaikiniame sporte. Nebėra profesionalo garbės. Jeigu jau nežinai, ką daryti, kaip išspręsti situaciją – treneriams neužtenka drąsos atsistatydinti. Jie turi pasirašę labai brangius kontraktus ir laukia, kol bus atleisti, kad galėtų gauti maksimalią finansinę naudą.
Mes daugelio dalykų nežinome, apie juos reikėtų kuo greičiau paklausti Pauliaus Jankūno, Gedimino Navicko – vadovų, kurie šiuo metu yra atsakingi už rezultatą. Treneris yra toks pat darbuotojas, kaip krepšininkai ar personalo nariai. Jo likimą turi spręsti vadovai. Bet kaip dabar įprasta Lietuvos krepšinyje – jie tyli.
Krizė tokia gili, kad jau turi kalbėti primieji „Žalgirio“ asmenys, kad sirgaliams ir visai krepšinio bendruomenei būtų aišku, koks yra planas ir kokie bus kiti veiksmai. Ar jie bus iš viso? Ar „Žalgiris“, kaip daugelis vidutinių Eurolygos komandų, tampa organizacija orientuota į procesą, o ne rezultatą?“, – svarstė J. Vainauskas.
