Kalbėdamas apie šio įvykio aplinkybes, K. Kilinskas primena, kad Liuciano Želigovskio kariuomenė, sustiprėjus Lenkijos tarptautinei padėčiai po Varšuvos mūšio, užima Suvalkiją, kol galiausiai ryžtasi užimti ir Vilnių. 1920 m. spalį Želigovskis, turėdamas penkiolika tūkstančių karių, užima Vilnių ir paskelbia apie Viduriniosios Lietuvos įkūrimą.
Nors Želigovskio kariuomenė atrodė santykinai nedidelė, lietuvių karių buvo penkiskart mažiau. „Vis tik turime lyginti visą padėtį fronte, o ta padėtis Želigovskiui leido jaustis pakankamai saugiai, nes tuo metu jau yra užimta Varėnos stotis, per kurią Lietuvos kariuomenė galėtų permesti savo kariuomenės likučius iš Suvalkijos į Vilnių ir jį ginti. Taigi, pagrindinė geležinkelio linija užblokuota. Be to, Lietuvos kariuomenė yra patyrusi didelių pralaimėjimų Suvalkijoje. Tuo metu vyksta Suvalkų derybos, taigi formaliai linija, atskirianti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes, išvedama tik iki Bastūnų, ir Želigovskis formaliai jos nekerta – žygiuoja labiau į Rytus. Taigi, labai daug priežasčių lėmė jo pergalę Vilniuje“, – sako K. Kilinskas.