Buvusį narkotikų prekeivį išgelbėjo gydomoji laukinės gamtos galia

Rodney’is Stottsas kadaise Vašingtono gatvėse pardavinėjo narkotikus, o šiandien jis – vienas iš vos kelių juodaodžių meistrų sakalininkų Jungtinėse Valstijose.

Savo memuarų knygoje „Bird Brother“ (liet. Paukščio brolis) šis 51-erių metų amžiaus meistras teigia, kad pakeisti savo gyvenimą jam padėjo „gydomoji laukinės gamtos galia“.

Būdamas apie dvidešimties ir gyvendamas viename prasčiausių Vašingtono rajonų. R. Stottsas į ateitį daug vilčių nedėjo.

Jo tėvas buvo nužudytas, motina buvo priklausoma nuo kreko, o daugelis jo draugų mirė per susišaudymus.

Jaunuolis manė, kad netrukus ir pats žus arba atsidurs kalėjime. Tačiau 1992 m. vykdyta Holivudo režisieriaus ir gamtosaugos aktyvisto Bobo Nixono iniciatyva išvalyti smarkiai užterštą Anakostijos upę pakeitė vaikino gyvenimą.

B. Nixonas pagalbininkais pasisamdė devynis jaunuolius iš netoliese įsikūrusios valstybinių būstų bendruomenės. Tarp jų buvo ir R. Stottsas.

Kelerius metus šis narkotikų pardavėjas dienas leido braidydamas po purviną upės vandenį ir iš jo rinkdamas šiukšles – nuo senų padangų ir plastikinių maišelių iki išmestų baldų. Jis taip pat mokėsi apie plėšriuosius paukščius, nes vienas iš grupės tikslų buvo atkurti dėl aplinkos taršos išstumtas paukščių populiacijas.

R. Stottsas kartu su kitais komandos draugais padėjo į Vašingtoną sugrąžinti baltagalvius jūrinius erelius.

Ilgainiui vaikinas pastebėjo, kad jį labiau traukia rūpintis paukščiais, o ne prekiauti narkotikais.

B. Nixonas prisimena, kad buvo abejojančių jo sprendimu gamtosaugos projektui pasisamdyti jaunuolius iš blogiausios reputacijos rajonų, tačiau R. Stottso istorija įrodė, kad tikrai buvo verta.

Tačiau R. Stottsui nusprendus tapti meistru sakalininku, lengva nebuvo. Jis turėjo išlaikyti valstybinį egzaminą ir susirasti rėmėją, kuris išmokytų jį sakalų dresavimo subtilybių: sporto etikos; kaip paukščius atpažinti, pagauti ir jais rūpintis, kaip vėliau juos paleistį į laisvę. Daugelis potencialių rėmėjų į vaikiną nežiūrėjo rimtai.

Galiausiai jam pavyko susirasti rėmėją, o praėjusių metų birželį vyras pelnė meistro sakalininko vardą. Praėjus trisdešimčiai metų nuo jų pirmojo susitikimo, R. Stottsas ir B. Nixonas savo žinias dabar perduoda ateities kartoms ir tikisi, kad jaunuoliai susidomės gamtos stebuklais.