Kaip įveikti vorų fobiją ir juos pamilti?

Dažnai nerimaujantys, kartais verkiantys, bet galiausiai nugalėję patys save – grupė žmonių per specialią Londono zoologijos sodo programą mokosi įveikti intensyvią vorų fobiją.

Daugybė žmonių bijo vorų, tačiau kraštutiniu atveju arachnofobija gali būti pražūtinga: žmonės, staiga išvydę vorą, gali sudaužyti automobilį, išmesti iš rankų kūdikį ar net atsisakyti gyventi namuose, kuriuos neseniai įsigijo, teigia zoologijos sodo vorų prižiūrėtojas Dave`as Clarke`as.

„Taigi, daug žmonių šiek tiek bijo vorų, bet kai tai virsta fobija, ji tampa daug reikšmingesnė. Tai žmonės, kurių gyvenimą valdo vorai: jie negali išvykti į užsienį, nes bijo ten gyvenančių vorų, jie kartais negali įžengti į kai kurias savo namų patalpas ar vasarą yra priversti gyventi su uždarais langais. Taip pat žinau atvejų, kai žmogus nusipirko namą, pamatė jame vorą ir daugiau nebenorėjo ten sugrįžti ir galiausiai vėl buvo priverstas jį parduoti. Vienas žmogus taip pat yra išmetęs iš rankų kūdikį, nes tai buvo staigi reakcija išvydus vorą. Taigi, ši fobija gali būti labai reikšminga, ypač kai dėl voro sudaužomas automobilis. Taigi, tai nėra tik smulkmena. Tai gali būti labai svarbus dalykas, kuris valdo tavo gyvenimą. Todėl labai svarbu, kad žmogus galėtų tai įveikti“, – kalbėjo Londono zoologijos sodo vorų prižiūrėtojas Dave`as Clarke`as.

Londono zoologijos sodo programa „Friendly Spider“ („Draugiškas voras“) padeda žmonėms įveikti šią baimę. Iš pradžių vienos popietės metu dalyviai išklauso paskaitą apie vorus, o po to sudalyvauja trumpame hipnoterapijos seanse, kuris padeda pakoreguoti iš pasąmonės kylančią baimę. Tuomet dalyviai gali patikrinti savo naujai įgytus įgūdžius: iš pradžių jie pereina zoologijos sodo vorų tuneliu, o paskui gali pabendrauti su mažesniais voragyviais.

„Na, noriu pasakyti, kad niekada to nebūčiau dariusi. Niekada per milijoną metų nebūčiau pridėjusi savo rankos prie voro. Vorai tikrąja to žodžio prasme... yra mano gyvenimo prakeiksmas. Pamačius vorą, mane ištinka tikra psichozė, nejuokauju. Aš tiesiog nebegaliu savęs kontroliuoti. Absurdiška, bet prarandu kontrolę. Kaip jau sakiau, negaliu miegoti. Negaliu būti viename kambaryje, jei jame yra voras. Dabar esu patalpoje su 60 didžiulių vorų, bet man viskas gerai. Nesuprantu, bet taip yra. Manęs tai visai netrikdo. Nežinau, kas būtų, jei jie pradėtų ant manęs ropoti. Manau, kad tai kitas etapas. Tačiau dar nežinau, ar noriu tai išbandyti“, – sakė programos dalyvė Casey Thompson.

Galutinio išbandymo dalyviai sulaukia tuomet, kai jiems į rankas įduodamas labai didelis plaukuotas voras. Iš pradžių į finalinį etapą žvelgę su nerimu, didžioji dauguma dalyvių, paėmę į rankas paukščiais mintantį vorą, nušvinta pakilia nuotaika, nes pradeda suvokti, kad jų baimė šiems padarams buvo įveikta.

„Taip, labai. Aš visada nerimauju, ar bus automobilyje voras? Ar jis nenukris ant manęs? Ar aš nesudaužysiu automobilio? Išvydus vorą, mane ištinka hiperventiliacija, iš nosies pradeda bėgti kraujas, dėl to tenka važiuoti į skubios pagalbos skyrių. Tai būna gana sunkios reakcijos. Manau, kad man, kaip klinikinės psichologijos stažuotojai, į kurią klientai kasdien kreipiasi dėl nerimo ir fobijų, pirmiausia reikia susitvarkyti su savo pačios fobijomis, kad galėčiau jiems padėti. Todėl manau, kad man buvo labai svarbu gauti šią pagalbą“, – sakė programos dalyvė Aylana Brewster.

Zoologijos sodas sako, kad jo kurso, kuris rengiamas jau 30 metų, sėkmės rodiklis siekia 90 proc.