Kinijos ledo ritulio entuziastai įsirengia aikšteles ant užšalusių tvenkinių: kaip tai daroma?

Išlieti laikiną čiuožyklą – ne ypač sunkus darbas, jeigu jėgų suteikia noras pažaisti ledo ritulį. Tokio entuziazmo tikrai nestinga saujelei ištikimų ledo ritulio aistruolių iš industrinio Anšano miesto Kinijos šiaurės rytuose.

Šie vyrai, kurių daugelis jau perkopę penkiasdešimtmetį ar net šešiasdešimtmetį, nors ir nėra profesionalūs ritulininkai, stengiasi nepraleisti progos iščiuožti ant ledo.

Kadangi Anšane nėra nė vienos uždaros čiuožyklos, ledo ritulio mėgėjų komanda naudojasi viešosiomis erdvėmis – susirenka pažaisti ant miesto parkuose esančių užšalusių tvenkinių bei ežerų.

Šįkart čiuožyklai buvo pasirinktas užšalęs tvenkinys. Kelias dienas nuo ledo teko gramdyti purvą, o tada užpilti visą plotą vandeniu iš atsigabento siurblio. 20-ies laipsnių šaltis padarė savo: vanduo kaipmat sustingo ir tvenkinio paviršius tapo lygus tarsi stiklas.

Kai čiuožykla buvo baigta, beliko užsivarstyti pačiūžas ir čiupti į rankas lazdas.

Chu Cequanas jau ilgą laiką organizuoja ledo ritulio rungtynes ant užšalusių tvenkinių. Kurį laiką paramą teikė regione veikiančios valstybinės įmonės, bet šitai truko tik kol sunkioji pramonė išgyveno pakilimą.

Kadangi ledo ritulio profesionalų lygos Kinija neturi, paklaustas, už kurią komandą paprastai serga, Chu Cequanas įvardijo Pitsbergo „Penguins“, priklausančią prestižinei Šiaurės Amerikos nacionalinei ledo ritulio lygai.

Tiesa, Kinijos komandai, užimančiai 32 vietą pasaulyje, Tarptautinė ledo ritulio federacija (IIHF) leido dalyvauti Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse, bet toks sprendimas buvo priimtas po gana ilgų svarstymų dėl žaidėjų meistriškumo.

Anšano ledo ritulininkai nėra užsibrėžę tikslo tapti olimpiniais medalininkais arba žaisti elitinėje lygoje. Daugelį iš jų sieja ilgiau nei tris dešimtmečius trunkanti bičiulystė.

Šios sporto šakos mėgėjai dirba kuo įvairiausius darbus. Tarp žaidėjų yra ir darbininkų, ir valstybės tarnautojų, ir policininkų, ir, žinoma, pensininkų.