Kodėl chinkaliai kartvelams – daugiau negu koldūnai

Kalnuotame Kaukaze plytinčiame Sakartvele gaminami koldūnai – tai ne eilinis maistas.

„Aš pats nesu kartvelas, tačiau pirmiausia atvykęs į Sakartvelą išmokau valgyti chinkalius“, – sako Sergejus Širisnkis.

Išskirtinę vietą kartvelų virtuvėje užimantys chinkaliai – tai koldūnai, paprastai gaminami su maltos jautienos ir kiaulienos mišinio įdaru, pagardintu žolelėmis ir prieskoniais, o tada verdami ir patiekiami dar garuojantys, išdėlioti ant plokščių lėkščių. Visgi chinkaliai – ne šiaip sau maistas.

Kartvelai priskiria juos savo tautos simboliams, paveldui, kuriuo ypač didžiuojasi, na, o chinkalių valgymo tradicija dažnai tampa tema, gvildenama prie pietų stalo.

„Dera žinoti, kad chinkaliai valgomi tik rankomis. Tai pirmoji taisyklė“, – pamini chinkalių valgymo žinovu besijaučiantis S. Širisnkis.

Chinkalį reikia suimti už viršuje styrančio čiubo, suformuoto iš surauktos ir suspaustos tešlos, ir atsikąsti minkštos apatinės dalies, stengiantis, kad neištekėtų viduje susidariusi sunka.

Antroji chinkalių valgymo taisyklė draudžia bet kokius padažus.

„Jeigu chinkalį mėginsi gardinti dar kuo nors, be pipirų, Sakartvele gali ir į kalėjimą atsisėsti“, – juokauja S. Širisnkis.

Kramsnodamas sultingą įdarą ir persibraukdamas ūsus, S. Širisnkis užbaigia tinkamo chinkalių valgymo demonstraciją.

Iš kur į Sakartvelą atkeliavo štai tokie koldūnai, niekas tiksliai nežino, bet jau ne vieną šimtmetį jie populiarūs šalies miestuose ir kaimuose, o skirtingi regionai nepaliauja ginčytis, kurių chinkaliai patys tobuliausi ir iš kurio šis valgis kilo.

Dabar populiarios ir sušiuolaikintos chinkalių versijos, taigi, jau leidžiama improvizuoti gaminant įdarą: į tešlą siūloma įsukti suluginio – elastiško gruziniško sūrio, grybų arba bulvių.

Chinkalių gamybos pamokos – tai tikras masalas turistams, neabejingiems vietos virtuvės delikatesams ir kiekvienais metais miniomis suplūstantiems į Sakartvelą.
Šalies sostinėje Tbilisyje gyvenanti pensininkė Irina Džandieri chinkalių gamybos pamokas rengia nuosavuose namuose.

„Tai smagus ir įtraukiantis užsiėmimas. Galų gale, tai labai skanus valgis“, – sako moteris.
„Nors vieną dieną per savaitę mūsų šeimoje valgomi chinkaliai. Tai puiki proga susitikti su draugais ir giminaičiais“, – sako Christine Mamasachlisi.
Tbilisyje gyvenanti šokių mokytoja atsiima užsisakytus tik pagamintus, bet dar nevirtus chinkalius. Išvirs juos parsinešusi namo.

„Čia pilna su chinkaliais susijusių dalykų, kadangi tai nėra eilinis valgis. Jis neatsiejamas nuo kartvelų kultūros ir identiteto“, – sako ji.