Koronaviruso baimė verčia būti atsiskyrėliu kapsulėje

Nuo tada, kai Honkonge prasidėjo koronaviruso protrūkis, Simonas Wongas kartu su būtiniausiais asmeniniais daiktais praktiškai visą laiką praleidžia savotiškoje trijų kvadratinių metrų ploto kapsulėje, kurią vadina namais.

S. Wongas, kurio šeima su juo ryšius nutraukė prieš daug metų, šią nedidelę erdvę, vietinių vadinamą tiesiog karstu, namais vadina jau penkerius metus.

Iš viso panašiose erdvėse jis gyvena jau daugiau nei dvidešimt metų. Šios karsto dydžio gyvenamosios kapsulės liūdnai pagarsėjusios patalinėmis blakėmis ir itin prasta ventiliacija.

S. Wongo gyvenamoji erdvė – viena iš 18 tokių kapsulių, įrengtų sename bute. Čia telpa ne tik kino drabužiai, bet ir viena lentyna, televizorius ir maisto produktai. 64 metų bedarbis gauna 385 dolerių socialinę išmoką, kurios du trečdaliai atitenka nuomai, o likę pinigai – prasimaitinti. Vyras valgo du kartus per dieną, dažniausiai jo racione galima rasti ryžių ir kiaulieną.

Itin artima kaimynystė su kitais buto gyventojais, ypač neseniai iš žemyninės Kinijos grįžusiais ir turinčiais laikytis savanoriško 14 dienų karantino, S. Wongui kelia tikrą paniką.

Visuomenės pasipiktinimas tuo, kaip šalies valdžia sprendžia sveikatos krizę, sulaukia vis daugiau pykčio, kritikai reikalauja uždaryti sienas, o medicinos darbuotojai grasina naujais streikais.

Honkongo gyventojai, dar nepamiršę 2003 metų SARS protrūkio, masiškai perka apsaugines kaukes ir dezinfekavimo priemones. Anot S. Wongo, tai ženklas, jog šį kartą žmonės bijo žymiai labiau nei SARS akivaizdoje.