Muzikantas naiviai tikėjosi, kad jo muzika ramiai nuteiks šimtus alkanų laukinių beždžionių Tailande

Ko mažiausiai gastrolėse tikisi bet kuris atlikėjas - kad publika ims tyčiotis, tampyti už plaukų ar niokoti muzikos intstrumentą.

Britų muzikantas Paulas Bartonas nuolankiai su tuo susitaikė ir patyrė savo kailiu. Na, šiuo atveju gal ne kailiu, nes kailis - Bartono klausytojų skiriamasis bruožas.

Muzikantas naiviai tikėjosi, kad jo muzika ramiai nuteiks šimtus alkanų laukinių beždžionių Tailande.

Dėl koronaviruso uždarytos šalies sienos reiškia visiškai sumenkusį turistų skaičių, o tuo pačiu - skanėstų dalijimą laukiniams gyvūnams.

Speciali valdžios parama prižiūrėti ir maitinti makakas - taip pat sumažėjo.

Sunku pasakyti, ar šie juokingi padarėliai neliko abejingi pasiūlytam repertuarui - Bethoveno “Elizai” ar Michaelio Nymano “Meilės dienoraščiui”- bet pats atlikėjas dėmesio sulaukė į valias.

Vienos beždžionėlės norėjo įsitaisyti ant jo kėdės, kitos korėsi jam ant pečių ir patogiai įsitaisiusios stebėjo pasirodymą iš arti.

59-erių britų muzikantas Tailande gyvena jau daugybę metų. Tokie jo “koncertai” šalyje - ne naujiena, jis yra skambinęs induistų šventykloje, butinės elektronikos parduotuvėse ar apleistame teatre.

Muzikantas siekia atkreipti visuomenės dėmesį į badaujančias beždžiones, tuo pačiu jis bando stebėti ir analizuoti šių gyvūnų reakciją į klasikinę muziką.

Makakos - ne pirmosios muzikanto klausytojos. Daugybę metų Bartonas skambindavo Bachą, Šubertą, Šopeną ir Bethoveną kitiems keturkojams. Didesniems.
Jo atliekama muzika būdavo skirta prieglaudose laikomiems nusenusiems drambliams.