Trečioji bomba, nukritusi visai šalia „Epicenter“ prekybos centro Charkive, taip ir nesprogo. Tyrėjai viliasi, kad būtent ji ir padės atsekti naujosios kartos sklendžiančių aviacinių bombų, rytinėje Ukrainoje kuriančių tikrą chaosą, tiekimo grandinę. Kiti nuo tokių bombų kenčiantys miestai – Avdijivka, Časiv Jaras ir Vovčanskas. Baisiausia, kad Rusija turi praktiškai neišsenkančias tokių bombų, kurios į Ukrainos teritoriją atskrenda iš už sienos esančių aerodromų, atsargas.
„Tai ne kas kita, o terorizmas. Terorizmas, kuriuo siekiama įbauginti žmones. Toks jausmas, kad jų tikslas Charkivą paversti vaiduoklių miestu. Padaryti taip, kad jame nebeliktų žmonių. Kad nebebūtų, ką ginti, kad ginti miestą nebebūtų prasmės. Jie bando įbauginti, bet jiems nepavyks“, – sako „Epicenter“ prekybos centro vadovas Oleksandras Lucenka:
Rusija prie fronto esančius Ukrainos miestus bando naikinti su precedento neturinčiu nuožmumu. Tam pasitelkiamos sovietinių laikų bombos, pigiai patobulintos importuotais elektroniniais sprendimais.
Sunaikinti Bachmutą, kur tokios bombos buvo panaudotos pirmąjį kartą, Rusija bandė metus. Toliau sekė mėnesius trukęs Avdijivkos naikinimas. Tada prireikė vos kelių savaičių tą patį padaryti Vovčanske ir Časyv Jare. Dabar Rusija mažiau nei už 100 kilometrų nuo sienos su Ukraina baigia įsirengti dar vieną aerodromą. Iš daugybės kitų bazių Ukrainą rusai bombarduoja kiekvieną mielą dieną.
Per prekybos centro „Epicenter“ bombardavimą žuvo devyniolika žmonių, tarp kurių du vaikai. Iš viso šiais metais tokios sklendžiančios bombos miestui smogė daugiau nei penkiasdešimt kartų, sako Spartakas Borysenka iš Charkivo regioninės prokuratūros. Jis parodė tyrimo dokumentus, kuriuose nurodyta, kad atakoms naudojamos mažiausiai aštuonios Rusijos bazės, visos esančios ne toliau nei už 100 kilometrų nuo Ukrainos. Jo teigimu, mažiausiai viena tokia bomba – su užsienietiška elektronika ir pagaminta 2024 metų gegužę, o tai galimai iliustruoja Rusijos pastangas apeidinėti sankcijas dvigubos paskirties produktams.
Olehas Katkovas, kurio karinis tinklalapis „Defence Express“ pirmasis įvardijo tokių bombų paleidimo lokaciją, sako – norint sulėtinti bombardavimus, būtina priversti rusų lėktuvus atakoms kilti iš toliau nuo sienos esančių bazių.
„Jeigu bus imtasi priemonių, atakuojama partnerių ginklais, rusai bus priversti savo atakos lėktuvus perkelti toliau nuo sienos, arba rizikuos jų netekti. Tai nereiškia, kad pavyktų tokius bombardavimus sustabdyti, bet kaip reikiant priešui juos apsunkintume. Jų bazės nebebūtų už 150-200 kilometrų, priklausomai nuo sienos, jas tektų perkelti už 300 kilometrų ir dar toliau. Tada lėktuvams ne tik tektų toliau skristi, bet per dieną atliktų mažiau reisų, o tai reiškia, kad būtų numesta ir mažiau bombų“, – „Defence Express“ vyriausiasis redaktorius Olehas Katkovas.
Ukrainos mūšio lauko analitikos svetainėje „DeepState“ įvardyta dešimt rusų aerodromų Baltarusijoje, įskaitant penkis vos už sienos su Ukraina. Iš viso „DeepState“ žemėlapyje – 51 Rusijos naudojama bazė, visos jos ne toliau nei už 600 kilometrų nuo Ukrainos, tarp jų – trys okupuotoje Ukrainoje, šešios Kryme ir 32 pačioje Rusijoje.
Sklendžiančių aviacinių bombų pagrindą sudaro šimtai tūkstančių sovietinių laikų nevaldomų bombų. Pastarosios perdirbtos papildant valdymo sistemomis, tokios modifikacijos gali nešti nuo 500 iki 3 tūkst. sprogmenų. Vienos sovietinės bombos atnaujinimas kainuoja apie 20 tūkst. dolerių, suskaičiavo Europos politikos analizės centro specialistai. Jos gali būti paleistos ir už 65 kilometrų nuo taikinio – kitaip tariant, už įprastų Ukrainos oro gynybos sistemų veikimo ribų.
Kadangi Rusijai nepakanka jėgų okupuoti tokių Ukrainos rytinių miestų kaip Charkivas, priešas renkasi juos paprasčiausiai bombarduoti.
„Epicenter“ statybinių medžiagų prekybos centro stebėjimo kameros prieš pat sprogimą užfiksavo prie lentynos, kurią tą dieną ji pildė prekėmis, einančią pardavėją Niną Korsunovą. Tada matomas akinantis blyksnis ir kamera išsijungia. Kai ant jos nuo lentynų krito prekės, moteris ant grindų susirangė į embriono pozą. Nuo sprogimo sprogo moters ausų būgneliai, tad nieko nebegirdėjo, aplinkui nematė nė gyvos dvasios.
„Jaučiuosi tuščia. Jie iš manęs atėmė pusę gyvenimo. Labai sunku netekti mylimų žmonių. Turite suprasti, kad tai mums nebuvo vien tik darbas. Tas prekybos centras buvo tarsi namai. Visi vieni kitus pažinojome. Vienas kitą palaikėme“, – kalbėjo „Epicenter“ prekybos centro darbuotoja Nina Korsunova.
Moteris po sprogimo ropojo per sudužusias lempas, kojos painiojosi į laidus – tikslas buvo pasiekti elektros prekių skyrių. Po dviejų savaičių, kai griuvėsiai buvo išvalyti, paaiškėjo, kad iš prekybos centro iš esmės teliko metalo karkasas. Nei pati N. Korsunova, nei prekybos centro vadovas savo gimtojo miesto palikti neketina.