Po didžiausios istorijoje Arkties ekspedicijos – bauginanti vokiečių mokslininko išvada

Gali būti, kad negrįžtamo klimato atšilimo taškas jau pasiektas, antradienį perspėjo mokslininkas, vadovavęs didžiausiai visų laikų ekspedicijai į Arktį.

Markus Rexas vadovavo didžiausiai pasaulio misijai į Šiaurės ašigalį – ekspedicijai, kurioje dalyvavo 300 mokslininkų iš 20 šalių.

Ekspedicija grįžo į Vokietiją spalio mėnesį po 389 dienų, praleistų dreifuojant pro Šiaurės
ašigalį, ir parsivežė namo pribloškiančių įrodymų apie mirštantį Arkties vandenyną ir perspėjimą apie vasaras be ledo, kurių sulauksime vos po kelių dešimtmečių.

140 milijonų eurų kainavusi ekspedicija taip pat parsivežė 150 terabaitų duomenų ir daugiau nei 1000 ledo mėginių. Pateikdamas savo pirmąsias išvadas, M. Rexas sakė, kad mokslininkai nustatė, kad Arkties jūros ledas „2020 metų pavasarį tirpo greičiausiai nuo įrašų pradžios“ ir kad „jūros ledo paplitimas vasarą buvo perpus mažesnis nei prieš dešimtmečius ".

„Ar dar galima išgelbėti Arkties ledą? Jeigu teko matyti, kaip 2020 metų vasarą Šiaurės Ašigalyje aižėjo ir tirpo ledynai, natūralu, jog dėl to gali kilti abejonių. Klimato sistemoje pasitaiko lūžio taškų, lemiančių nebepakeičiamus, staigius pokyčius, prasidedančius planetai pasiekus atitinkamą temperatūrą. Suprantame, kad ir dabar atsidūrėme tokio lūžio taško akivaizdoje, dėl kurio Arkties vasaros laikotarpiu prarasime daug ledo“, - sakė „Mosaic“ ekspedicijos Arktyje lyderis Markusas Rexas.

Ledo storis buvo perpus mažesnis, o temperatūra 10-ia laipsnių aukštesnė nei per norvegų tyrinėtojų bei mokslininkų Fridtjofo Nanseno ir Hjalmaro Johanseno 1893–1896 metų ekspediciją laivu „Fram“. Dėl mažesnio ledo paviršiaus vandenynas vasarą galėjo absorbuoti daugiau šilumos, o tai savo ruožtu reiškia, kad rudenį ledo danga formavosi lėčiau nei įprastai.

Jūros ledo fizikos specialistė Stefanie Arndt sakė, jog „skausminga žinoti, kad galbūt esame paskutinė karta, galinti matyti Arktį vis dar su jūros ledo danga vasaromis“.

Tarp duomenų, kurie buvo renkami per ekspediciją, yra duomenys apie atmosferą, vandenyną, jo ledą ir ekosistemas. Tyrimams ant ledo buvo įrengtos keturios stebėjimų vietos iki 40 km atstumu aplink misijos laivą „Polarstern“. Šis Vokietijos Alfredo Wegenerio (Alfredo Vegenerio) instituto laivas dreifavo per Arktį įšalęs ledo lytyje. Buvo surinkta vandens mėginių iš po ledo – planktono ir bakterijų, taip pat jūrų ekosistemų funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis tyrimams. Ištisus metus beveik be pertraukos buvo matuojama per 100 parametrų. Daugybė informacijos bus panaudota kuriant modelius, turinčius padėti prognozuoti, kaip po 20, 50 ar 100 metų gali atrodyti karščio bangos, liūtys ar audros.