Prabėgus dešimtmečiui po Breiviko išpuolio, jį išgyvenusieji kovoja su kraštutinės dešinės ekstremizmu

Prabėgus beveik dešimčiai metų po to, kai Andersas Behringas Breivikas mėgino ją nužudyti Norvegijoje esančioje Utiojos saloje, Astrid Hoem sugrįžo čia ir grupei paauglių papasakojo, kaip, mėgindama išsigelbėti, ji bėgo ir slėpėsi įlankoje paplūdimyje, o tuo metu A. B. Breivikas žudė aplinkui buvusius žmones.

„Viena mergina buvo pašauta į nugarą, ji bandė išsilaikyti, nes ten buvo labai statu, ji šiek tiek smuktelėjo ir tarė: „Prašau, pasakyk mano tėvams, kad juos myliu, nes aš mirštu“. O tada ji pasileido žemyn“, - prisiminimais dalinosi 2011-ųjų liepos 22-osios išpuolį išgyvenusi Darbo partijos jaunimo organizacijos vadovė Astrid Hoem.

Jai pavyko išgyventi. Trijų dienų trukmės dirbtuvėse apie tai, kaip spręsti konfliktus ir pasipriešinti rasistiniam požiūriui, dalyvaujantys moksleiviai nuščiuvę klausėsi A. Hoem prisiminimų: kaip ji, pasislėpusi po uola, nesujudėjo maždaug dvi valandas, kaip ji neskambino draugams baimindamasi, kad skambučio garsas A. B. Breivikui išduos jos buvimo vietą, kaip ji pamanė, jog Norvegijoje prasidėjo karas.

A. B. Breivikas 2011-ųjų liepos 22-ąją Osle netoli vyriausybės būstinės susprogdino bombą. Sprogimas pasiglemžė aštuonias gyvybes. Tada jis nuvyko į Utioją ir nušovė 69 į Darbo partijos jaunimo stovyklą susirinkusius žmones. Išgyvenusieji, kurių daugelis tragedijos dieną buvo dar paaugliai, yra pasiryžę kovoti su išpuolio katalizatoriumi tapusia kraštutinės dešinės ideologija.

A. B. Breivikas buvo įsitikinęs, kad Darbo partija išdavė Norvegiją leisdama čia gyventi musulmonams. Jo manymu, tai buvo pasaulinis sąmokslas, kuriuo siekta islamą, o ne krikščionybę paversti Europoje dominuojančia religija. Išpuolį išgyvenusieji regi, kaip kai kurie populiarūs dešinieji politikai legitimizuoja šį požiūrį kritikuodami musulmonus ir įvardindami juos kaip grėsmę Norvegijos visuomenei.

Naujasis išgyvenusiųjų požiūris susijęs su tuometiniu Norvegijos atsaku, kai buvo pabrėžiama vienybė ir sutarimas. Vėliau sekusios diskusijos buvo orientuotos veikiau į tarnybų klaidas, pavyzdžiui, į Utioją uždelsusius atvykti policijos pareigūnus, o ne į A. B. Breiviko pasaulėžiūrą.