Vienintelis iš savo būrio išgyvenęs ugniagesys prisiminė kiekvieną lemtingos rugsėjo 11-osios akimirką

63 metų J. Jonas tebedirba Niujorko ugniagesių departamente ir šiuo metu užima ugniagesių viršininko pavaduotojo pareigas.

„Darbas yra man psichologinės pagalbos mechanizmas“, – artėjant 20-osioms rugsėjo 11-osios atakų metinėms, teigė jis per interviu „Reuters“, įvykusį Niujorko Bronkso rajono ugniagesių stotyje.

2001 metų rugsėjo 11-ąją įvykus atakai, J. Jonas, kartu su savo komanda sėkmingai gelbėdamas civilius žmones, buvo pasiekęs net 26-ąjį Šiaurinio bokšto aukštą. Aplinkui griūvant Šiauriniam bokštui, o už kelio sugriuvus Pietiniam, jiems greitai teko pažvelgti savo moraliniams principams į akis.

Tačiau pro griuvėsius prasiveržusi šviesa suteikė progą išsigelbėti, nors aplinkui daugybė žmonių žuvo.

„Kartais atrodo, kad tai buvo vakar, kartais atrodo, kad tai nutiko prieš 20 metų. Tą dieną vykdami į savo operacijas, jautėme milžinišką nerimą ir baimę, bet mes tai padarėme“.

Žinoma, tuo metu dar niekas nežinojo, kas jų laukia. J. Jonas pusryčiavo darbe, kai išgirdo didžiulio trenksmo garsą.

„Pusryčiavau gaisrinės virtuvėje, kai staiga išgirdau stiprų ūžesį, o paskui nugriaudėjo didelis sprogimas. Mes nežinojome, kas tai buvo. Vaikinas, vardu Ray Haydenas suriko, kad į Pasaulio prekybos centrą rėžėsi lėktuvas. Aš išbėgau į lauką ir paklausiau, koks tai lėktuvas. Jis atsakė, kad didelis. Danguje pamačiau didelį dūmų kamuolį“, – prisimena J. Jonas.

Tuomet jis su komanda išvyko į katastrofos vietą.
„Privažiavome prie Pasaulio prekybos centro Šiaurinio bokšto priekinių durų. Kol rinkomės įrangą, nuo pastato atlėkė griuvėsių gabalai ir trenkėsi į automobilį. Mes pasislėpėme po pėsčiųjų tiltu, kuris per Vakarų gatvę jungia Šiaurinį bokštą su Pasaulio finansiniu centru. Kelis kartus grįžome pasiimti savo įrankių ir įrangos.

Kai pamatėme, kad jau viską turime, pažiūrėjau į viršų, ar daugiau niekas nekrenta, ir pasakiau: „Gerai, mes pasirengę, einame“. Ir mes nubėgome prie pastato“, – kalbėjo J. Jonas.

Kol jis ir jo komanda skubėjo į Šiaurinį dangoraižį, pasigirdo antrasis sprogimas.

„Kol ten stovėjome, ant žemės pamačiau didžiulį juodą šešėlį. Tuomet išgirdome stiprų sprogimą. Lauke išvydome krintant liepsnojančių nuolaužų gabalus.

Mes nežinojome, kas tai buvo. Tuomet vienas vyras pasakė: „Į Pietinį bokštą ką tik įsirėžė antrasis lėktuvas“.

Vestibiulyje galėjai išgirsti, kaip nukrenta smeigtukas. Vienas ugniagesys iš „Rescue One“ komandos pažvelgė viršun ir tarė: „Gali būti, kad šios dienos neišgyvensime“.

Mes pritarėme jo žodžiams. Tuomet vieni kitiems paspaudėme rankas ir palinkėjome sėkmės.

„Džiaugiuosi, kad tave pažinojau. Tikiuosi, vėliau dar susimatysime“. Iš visų vyrų, kurie mane supo tuo metu, kai į Pietinį bokštą įsirėžė antrasis lėktuvas, esu vienintelis išgyvenęs. Jie visi žuvo“, – kalbėjo J. Jonas.

Tuo metu minios žmonių bėgo iš Žemutinio Manhatano. Pasakodamas savo prisiminimus, J. Jonas iš karto atiduoda pagarbą savo pavaldiniams.

„Jie visi pareiškė: „Kapitone, mes esame su jumis“, – teigė jis. „Dabar buvo mano eilė gauti nurodymus, ir aš nuėjau, kreipiausi į viršininką Haydeną. Maniau, kad jis pasiųs mane į Pietinį bokštą, bet jis liepė pasilikti šiame pastate ir tęsti paieškų bei gelbėjimo operaciją. „Daryk, ką gali“, – pasakė jis.

Aš atidaviau jam pagarbą, grįžau pas savo vyrus ir daviau jiems savo nurodymus.

„Klausykite, vyrai, štai toks nurodymas, nesąžiningas nurodymas, bet mes turime tai padaryti. Turime lipti viršun ir atlikti paieškų bei gelbėjimo operaciją šiame pastate. Mes negalime naudotis liftais, nes jie jau dega“, – tariau jiems. Paskutinis dalykas, kurį jiems pasakiau, buvo šis: „Jie stengiasi mus nužudyti, vaikinai, eikime“. Ir jie visi atsakė: „Gerai, kapitone. Mes su tavimi“. Ir mes pasukome į Šiaurinio bokšto B laiptinę“, – pasakojo rugsėjo 11-ąją žmones gelbėjęs ugniagesys.

Lipant iš karto po dešimt aukštų į viršų, J. Jonas prisiminė, kaip laiptinėje prasilenkdavo su bėgančiais žmonėmis.

„Taigi pradėjome lipti laiptais. Turėjome iš karto užlipti į dešimtą aukštą, atgauti kvapą, atsigerti vandens ir eiti toliau. Laiptais į viršų lipo virtinė ugniagesių ir policininkų. Tuo tarpu laiptais žemyn lipo virtinė civilių žmonių. Laiptai tokiam dideliam pastatui buvo gana siauri, todėl lipant teko braukytis pečiais. Žmonės, kurie lipo žemyn, labai džiaugėsi mus matydami. Jeigu jie mus matė, tai reiškė, kad jie ras išėjimą, o jie bėgo nuo to siaubo, kurį matė viršutiniuose aukštuose. Jie mums šaukė padrąsinimo žodžius: „Eikite, išgelbėkite juos, ugniagesiai“, „Telaimina jus Dievas, ugniagesiai“, „Žinote, jūs nusipelnėte paaukštinimo“. Štai tokia dvasia tvyrojo laiptinėje“, – kalbėjo J. Jonas.

Tačiau sugriuvus Pietiniam bokštui, greitai viskas pasikeitė į blogąją pusę.

„Nereikėjo daug matematikos, kad suprastum, jog mes jau esame žuvę. Man tai buvo baisiausias tos dienos momentas. Taigi atsisukau į savo vyrus ir pasakiau: „Gerai, vaikinai, jeigu gali sugriūti anas pastatas, gali sugriūti ir šitas. Laikas mums iš čia eiti“.

„Mes toliau leidomės laiptais, kol pasiekėme 20 aukštą. Tarpdury stovėjo viena moteris. Ji verkė. Jos vardas ir pavardė buvo Josephine Harris. Ji buvo uosto vadovybės laikinoji darbuotoja. Ji nusileido iš 73 aukšto, padedama vieno bendradarbio. Bet dabar ji stovėjo tarpduryje ir verkė. Mano vyrai atsisuko ir pažvelgė į mane. Vienas iš jų, Tommy Falco, tarė: „Kapitone, ką norite su ja daryti?“ Pagalvojau, kad kiekviena sekundė, kurią mes iššvaistome, reiškia kiekviena sekunde trumpesnę galimybę, jog mes iš čia ištrūksime. Tuomet pažvelgiau į ją ir supratau, kad ji yra bejėgė. Pasakiau jiems: „Gerai, imkime ją su savimi“.

Žmonės mane ne kartą klausinėjo apie tai ir svarstė, kokį monumentalų sprendimą priėmiau, turint galvoje tuo metu tvyrojusią grėsmę. Atsakau jiems: „Taip, bet būtent tai ugniagesiai ir daro“, – kalbėjo jis.

Nešant J. Harris, padėtis Šiauriniame bokšte darėsi vis pavojingesnė, nes dangoraižis tuoj turėjo griūti.

„Ant mūsų pradėjo kristi griuvėsiai“, – prisiminė J. Jonas. „Vis labiau artėjant pastato griūties momentui, griausmas darėsi vis garsesnis, o vibracija – stipresnė. Griūtis spaudė visą orą, kuris buvo pastate, ir tai kėlė laiptinėje tornadą primenantį vėją. Mano vairuotojas Mattas Komarovsky laukė manęs ketvirto aukšto aikštelėje. Tačiau vėjai buvo tokie stiprūs, jog jį pakėlė ir bloškė per du laiptų maršus žemyn. Mūsų laiptinė buvo pribarstyta nuolaužų, griūnant pastatui, ant mūsų krito griuvėsiai, aplinkui girdėjosi tas klaikus besideformuojančio plieno garsas ir... laukėme, tiesiog laukėme, kol ant mūsų užvirs didžiulė betoninė sija ir mus prispaus“, – kalbėjo jis.

Kol ugniagesiai judėjo laiptais žemyn, dangoraižis susmuko, ir jie liko įkalinti tarp griuvėsių. Tačiau J. Jonas greitai pastebėjo, kad per griuvėsius, kuriuos sugebėjo praskirti, gali matyti mėlyno dangaus atplaišą. Kai dūmai ir dulkės išsisklaidė, jis susisiekė su netoliese dirbančiais ugniagesiais. Vienas iš jų perdavė virvę, kad jie galėtų išlipti, ir jų būrelis sugebėjo išlįsti į Vakarinę gatvę.

J. Jonas suskubo pridurti, kad tą dieną jis nebuvo vienintelis didvyris, kad tą dieną visi regėjo daug didvyriškų poelgių. Ir jie buvo tikri.

Po trumpos pertraukos jis grįžo į darbą ir buvo pakeltas į bataliono vadus. Jo pirmas didesnis gaisras sugrįžus buvo dangoraižyje Bruklino Konio salos dalyje.

„Pilve pajutau kelis drugelius, – prisiminė jis gaisro sukeltą jausmą. – Mes ten nuvykome, vyrai atliko puikų darbą, užgesino gaisrą. Niekas nežuvo, niekas nenukentėjo. Ir staiga suvokiau, kad viskas bus gerai“.