Kuria specialius akvariumus
Daugelis žmonių mano, kad žuvis J. Dainys fotografuoja nardydamas, tačiau didžioji dalis jo nuotraukų padarytos visai kitaip – specialiuose akvariumuose:
„Tropinių žuvų, koralinių rifų Raudonojoje jūroje nuotraukos padarytos tikrai nardant, ten tobulai skaidrus vanduo, net 40 m. gylyje šviesos užtenka. Lietuvoje sąlygos kitokios. Kartais vasarą būna paskaidrėja vanduo, bet tokiai fotografijai to nepakanka. Gerai gali išeiti po vandeniu nebent kraštovaizdžiai, tačiau ne žuvys ar vėžiagyviai.
Nardymas ir fotografija papildo vienas kitą. Pavyzdžiui, kai kartais įrengiu tematinį akvariumą, nes noriu padaryti žuvies nuotrauką ne juodame ar baltame fone, o natūralioje aplinkoje, pasigaudau idėjų, kaip tas povandeninis pasaulis atrodo.“
Akvariumams ichtiologas naudoja specialų stiklą, kuris neduoda atspindžio fotografuojant, reikia atsakingai parinkti jų aukštį ir plotį, kad objektas būtų gerai matomos:
„Pavyzdžiui, lydekai reikia gerokai didesnio akvariumo nei skydvėžiui, kuris yra 2 eurų monetos dydžio.“
Ichtiologas dirba Gamtos tyrimų centre, kur fotografijai yra įsirengęs specialią patalpą.
Dalis jo darytų žuvų nuotraukų yra juodame ar baltame fone. Jos skirtos iliustracijoms, rodomos per konferencijas, naudojamos kitoms mokslo populiarinimo veikloms.
Nufotografuotas žuvis, vėžiagyvius jis vėliau vėl paleidžia ten, kur sugavo.
„Gamtos fotografijoje yra bendra taisyklė – kiek įmanoma mažiau trikdyti gyvūną, kurį fotografuoji. Sausumos fotografijoje (elnių, briedžių, lapių) gyvūnas tavęs išvis neturi pamatyti ir tai užtikrinti lengviau.
Su žuvų fotografija taip neišeina, žuvį reikia sugauti, nufotografuoti ir, bent mano taisyklė, paleisti atgal į tą patį telkinį, kuriame ji gyveno“, – pasakoja pašnekovas.
Daugelis neįsivaizduoja
Didelė dalis žmonių net nenutuokia, koks pasaulis slypi po vandeniu.
„Jei domiesi, pavyzdžiui, paukščiais, žinduoliais, gali nueiti į mišką, laukus ir jų pamatyti, bet povandeninio pasaulio žmonės dažnai visai nepažįsta ar net mano, kad jis nuobodus, – sako J. Dainys.
– Ateini iki ežero ar upės, blizga vandens paviršius, o kas po juo – nė neįsivaizduoji. Galima žvejoti, pagauti 5-7 pagrindines rūšis žuvų. Bet Lietuvoje, skaičiuojant su Baltijos jūra, rūšių yra iki 130. Tai vien tik žuvys.
O dar yra augalai, bestuburiai ir kt. Tai pamatyti galima tik nardant. Idėja fotografuoti povandeninį pasaulį atėjo iš noro paskatinti meilę gamtai ir parodyti tai, ko kiekvienas lengvai nepamatys.“
Atrodo, kad Lietuvos vandens telkiniai tamsūs, šalti, pilki, tačiau daugelis nustebtų, tikina povandeninio pasaulio fotografas.
„Lietuvoje vandens telkiniai šaltesni, skaidrumas mažesnis nei Raudonojoje jūroje, bet žuvų, vandens gyvūnų, augalų yra pakankamai. Pavyzdžiui, pelkėse auga saulašarė – augalas, kuris minta musėmis. Toks panašus yra ir po vandeniu. Jis maitinasi vėžiagyviais. Yra spalvotų žuvų.
Tarkim, rainė. Dabar ji geltona, gelsvai žalsva, bet neršto metu atsiranda balti ryškūs taškai ant galvos, paraudonuoja lūpos. Atrodo labai nelietuviška žuvelė.
Taip pat lašišos. Užauga įspūdingo dydžio, kai atplaukia neršti į upę, pasikeičia. Patinų apatinis žandikaulis stipriai pailgėja, užsiriečia lyg kablys, atsiranda spalvos: mėlyna, raudona, geltona. Labai įspūdinga.
Yra visokių vėžiagyvių. Pavyzdžiui, skydvėžis. Jis Žemėje atsirado prieš 40 mln. metų ir nuo to laiko nelabai ir pasikeitė. Žiūrint į jį galima įsivaizduoti, kaip praeityje atrodė gyvūnai. Tik, žinoma, jie buvo gerokai didesni“, – kalba pašnekovas.
Anot jo, viename ežerų teko ir su 12 kg lydeka prasilenkti, kurios iš karto nepastebėjo, kitur didžiulių šamų pamatyti, kurie sėkmingai medžioja vandens paukščius. Nelaimingų nutikimų, tikina J. Dainys, nėra pasitaikę.
Ne visi radiniai džiugina
Ichtiologas pripažįsta, kad po vandeniu galima aptikti daugybę ten neturinčių būti dalykų:
„Šią vasarą radome prieštankinę miną, išminuotojai sunaikino. Kolegos yra radę artilerijos sviedinių. Yra daug atliekų, buitinės technikos – šaldytuvų, mikrobangų krosnelių“, – sako jis.
Vienos dažniausių atliekų – žvejybinės.
„Žvejai naudoja žuvų šėryklas su švinu, jos, būna, nutrūksta. Esu iš ežero kelių šimtų kvadratinių metrų plote surinkęs kelis kilogramus švino. Liko dar daugiau. Sunkusis metalas vandenyje yra, viskas patenka į aplinką ir atsiranda toje pačioje žuvyje, kurią žmonės valgo“, – apgailestavo Gamtos tyrimų centro ekspertas.
Upės – įdomiau
J. Dainys nardo tiek upėse, tiek ežeruose ir tikina, kad skirtumas išties yra.
„Daugelis klausia, kiek giliausiai esu panėręs – sako ichtiologas. – Nardant ežeruose nėra didelio skirtumo 10 ar 30 metrų neri, prasideda prieblandos zona, vandens temperatūra siekia apie 4 laipsnius šilumos.
Pats įdomumas nardant ežeruose yra ties 5-7 metrais gylio. Upėse yra kiek kitaip. Didžiosios upės – Neris, Nemunas nėra labai tinkamos nardyti, nes vandens skaidrumas mažas. Bet, pavyzdžiui, Žeimena, Šventoji tam puikiai tinka. Ir man labiau iš tiesų patinka nardyti upėse.“
Anot jo, upės yra gyvesnės nei ežerai, tad pojūčiai visai kiti.
„Upėse – daugiau veiksmo: srovė, augalai, žuvys. Ežere nėrimas ramesnis, viskas vyksta lėčiau. Žeimenoje, Neryje kai kur yra tokia srovė, kad tu nieko negali padaryti – tave neša ir nuneša, reikia žiūrėti, kad nepakištų po kokiu rąstu ar kur nors neatsitrenktum. Upėje tu taikaisi prie jos, ne ji prie tavęs.
Bet yra vietų, kur srovė sulėtėja, ten susirenka žuvys, kiti gyvūnai, gali ramiai laikytis dugne. Ežere labiau kaip kosmose, esi nesvarumo būsenoje, lėtai, palengva judi“, – kalba ichtiologas.
Jis priduria, kad nardant saugumas yra labai svarbus: „Neneri vienas, prieš tai viską pasitiktini. Jei kažkas atrodo ne taip, lipi į krantą.“