Šeimininkų stresą akimirksniu pajaučia ir augintiniai
Esant tam tikriems dirgikliams keturkojo aplinkoje, labai svarbi šeimininko reakcija. Ypač jautresni augintiniai įvairiose stresinėse situacijose yra linkę stebėti savo šeimininko kūno kalbą, emocijas ir pagal tai „nuspręsti“ situacijos rimtumą.
Veterinarijos gydytoja R. Ivoškaitė pastebi, kad šeimininkai, atvykę į veterinarijos kliniką su gyvūnu, ne visada turi pakankamai laiko, pavyzdžiui, atvyksta pavėlavę, arba likus minutei iki vizito, o pasibaigus apžiūrai skuba išvykti: „Tai neleidžia gyvūnui ramiai susipažinti su aplinka, taip pat šeimininko skubėjimas kelia stresą jam dar prieš įžengiant pro veterinarijos klinikos duris, todėl visada rekomenduojame į kliniką atvykti 10–15 minučių anksčiau numatyto vizito laiko. Taip pat vertėtų su savimi pasiimti augintino mėgstamų skanėstų arba žaislų.“
Gydytoja priduria, kad pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet šeimininkai patiria netgi daugiau streso nei pats keturkojis pacientas: „Tokiu būdu jie perduoda neigiamas emocijas savo augintiniams. Esant tokioms situacijoms, paprašome palikti augintinius mūsų rankose ir luktelti klinikos registratūroje. Labai patariame šeimininkams nusiraminti ir pasitikėti klinikos personalu.“
Kates transportuoti reikėtų specialiame kelioniniame bokse
Jeigu šunims stresą įveikti neretai padeda sauja skanėstų arba mylimas žaislas, katės šiuo požiūriu yra gerokai jautresnės.
Kaip teigia veterinarijos gydytojo asistentė Vaida Zlotkienė – katės yra itin jautrūs gyvūnai ir kelionės į kliniką dažnu atveju joms sukelia didesnį stresą nei šunims (kartais klinika yra vienintelė vieta, į kurią gyvūnas atvyksta iš namų).
„Klinikoje didelį dėmesį kreipiame į taisyklingą katės fiksavimą, kad gyvūnui nesukeltume dar daugiau streso. Dažniausiai katę laikome apgaubę ją keliuose užklotuose, prikvepintuose specialiais feromonais. Be to, labai svarbu kačių nestatyti ant slidžių paviršių, lėtai judėti, ramiai kalbėti, jokiu būdu netrankyti durų ir vengti bet kokių papildomų garsų. PetCity Domus Pro – pirmoji sertifikuota kačių klinika Lietuvoje, kur esame įrengę katėms atskirą apžiūros kabinetą (ten nesilanko klientai su šunimis), taip pat atskyrėme registratūros zonas, kad katės neužuostų šunų kvapo“, – sako ji.
Viena pagrindinių taisyklių norint užtikrinti saugų ir komfortišką katės vizitą veterinarijos klinikoje – augintinio gabenimas specialiame transportavimo bokse. Visgi tam veterinarijos klinikos profesionalai pataria pasiruošti iš anksto.
„Katė prie transportavimo dėžės turėtų būti pratinama dar namų aplinkoje, kad tai jai keltų kuo geresnes asociacijas. Jeigu transportavimo boksą naudosite tik vykstant į kliniką, vos ištraukus jį iš spintos, streso lygis katei akimirksniu pradės kilti“, – teigia veterinarijos gydytojo asistentė V. Zlotkienė.
Atviras kabinetas – iniciatyva, padedanti kurti geras asociacijas su klinika
Abi kalbintos pašnekovės sutinka – dažnu atveju klinikoje atliekamos procedūros augintiniui nėra malonios, todėl labai svarbu bandyti kaip įmanoma labiau atpalaiduoti gyvūną ir kurti jam teigiamas asociacijas.
Veterinarijos gydytoja R. Ivoškaitė kviečia augintinius ir jų šeimininkus apsilankyti klinikoje ne tik tais atvejais, kai keturkojis sunegaluoja: „Galite atvykti pasverti augintinį, pasivaišinti skanėstais, pasivaikščioti registratūroje, kad gyvūnas turėtų daugiau teigiamų patirčių.“
„Kad augintiniams ir jų šeimininkams būtų drąsiau, PetCity kartu su įvairiomis Vilniaus keturkojų dresūros mokyklomis pradėjo įgyvendinti atviro kabineto iniciatyvą, kurios tikslas perkelti šunų dresūros pamokas į kliniką, taip kuriant kuo pozityvesnes asociacijas ir supažindinant keturkojus ir jų šeimininkus su klinikos aplinka“, – pasakoja viena iš idėjos autorių V. Zlotkienė.
Didelę patirtį sukaupusi veterinarijos gydytojo asistentė pasakoja, kad pamokų metu šunys yra supažindinami su skirtingais paviršiais (svarstyklės, apžiūros stalas, skirtingos grindų dangos), taip pat dalyvaujant klinikos personalui imituojamos tam tikros profilaktinės procedūros: „Taip šeimininkai išmoksta elgsenos įvairiose stresinėse situacijose, be to, pasipraktikuoja, kaip taisyklingai fiksuoti augintinį. Taip pat dalyvaujant veterinarijos gydytojams ir asistentams yra imituojamos tam tikros profilaktinės procedūros, kurios atliekamos kuriant teigiamas patirtis.“
V. Zlotkienė priduria, kad toks veterinarijos specialistų ir šunų dresuotojų bendradarbiavimas gali atnešti tikrai puikių rezultatų: „Pamokos metu veterinarijos specialistai pasidalina savo įžvalgomis, iššūkiais, su kuriais susiduria kasdieninėje praktikoje. Į visa tai atsižvelgdami treneriai pateikia patarimus, skiria „namų darbus“, pavyzdžiui, „nujautrinti“ tam tikras šuns kūno vietas prisilietimams, mokyti augintinį savikontrolės, ramaus reagavimo į tam tikrus dirgiklius.“