Visus šiuos protestus visada aktyviai palaikydavo sovietai, o šiuo metu – visi blogio ašies sąjungininkai bei kiti pasaulio kairieji. Tiesa, Lietuvoje antiamerikietiškos nuostatos visada „pagardinamos“ ir KGB taip mėgstamu antisemitizmu, kaip tik šiuo metu suvešėjusiu. Tuo tarpu politikai ar ekspertai, pasisakantys už Lietuvos ir JAV strateginių ryšių palaikymą bei gilinimą prie bet kokių politinių pasikeitimų Vašingtone, yra nuolat puolami iš visų pusių, nes jie blogio ašiai yra pavojingiausi. Pastarieji sugeba kelius į Vašingtoną surasti prie bet kokių politinių pokyčių, nes labai gerai supranta, kad strateginiai sąjungininkai tuo ir skiriasi nuo priešininkų – palaikydami strateginius santykius tarp valstybių nepaisant to, kokią valdžią išsirenka rinkėjai vienoje ar kitoje Atlanto pusėje.
Nežinau, kaip Jums, bet man šie antiamerikietiškų kaltinimų priepuoliai visada pasirodydavo įtartini, nes po tam tikro laiko lietuviams staiga paaiškėdavo, kad ir vienas, ir kitas JAV prezidentas ima ir kažkokiu būdu mus išgirsta, išklauso ir, kas keisčiausia, visada mus apgina nuo mūsų tikrųjų priešų. Labai dažnai atstumas tarp šios pirminės antiamerikietiškos kaltinimų dramos ir „supratimo momento“ priklauso ne nuo JAV administracijos, o nuo pačios Lietuvos požiūrio ir veiksmų Amerikos atžvilgiu. Tai yra, pats Lietuvos elitas gana dažnai save įspraudžia į „kalinio dilemą“ – nebendradarbiauja su JAV administracija, skleidžia įvairias sąmokslo teorijas (paprastai nuolat kurstomas senų Amerikos priešų), atsiriboja nuo Vašingtono, o vėliau, įsidrąsinęs, įsitikina, kad Vašingtone ilgalaikiai nacionaliniai interesai taip lengvai nesikeičia. Keičiasi politinės spalvos, politiniai veikėjai, tačiau esmė visada išlieka: Vašingtonas visada yra už laisvę, o Kremlius – prieš ją. Kuo ilgiau ir giliau vyksta „pasipiktinimas“ JAV politika ir protestai prieš ją, tuo labiau JAV nuo mūsų tolsta. Tuo greičiau ir giliau Lietuvoje ir Europoje įsigali Rusija, Baltarusija ir Kinija – pagrindinės šio „gilaus nepasitenkinimo“ Amerika kurstytojos ir naudos gavėjos.
Pastebėjau dar vieną seną Kremliaus ir kitų Blogio ašies valstybių naudojamą veiksmą mūsų smegenims teršti, kurį naudoja visi pasaulio šrioderiai, siekdami kuo labiau padidinti pleištą tarp Europos ir JAV: įtikinti europiečius, kad JAV yra „tokios pačios, kaip Rusija ar Kinija“, kad „visi jie tokie patys“, nepaisant visų esminių blogio ašies ir demokratinio pasaulio skirtumų, apie kuriuos rašyti man net nekyla ranka. Įrodžius, kad „Trumpas ar Bushas yra tokie patys, kaip Putinas ar Xi“, pasiekiamas svarbiausias tikslas – lietuviai ir visi kiti europiečiai pradeda nebesipriešinti ar net pasiduoti vis labiau agresyvėjančiai Kinijos, Rusijos ar panašių autokratinių šalių politikai ir patys palengva tampa pragmatiškais orbanais, šrioderiais ar ušackais. Pasaulyje, kur visi „tokie patys“, reikia daryti tik pinigus ir iš esmės parsiduoti bet kam, kas mus perka. Panašų susitarimą kažkada Vladimiras Putinas siūlė Daliai Grybauskaitei, tačiau buvo pasiųstas ten, kur ukrainiečiai paprastai siunčia karinius rusų laivus. Tiek Vytautas Landsbergis, tiek Prezidentas Valdas Adamkus, tiek visi kiti senieji Lietuvos vyčiai, karaliai ir kunigaikščiai padėjo pagrindus šiai lietuviškai pasipriešinimo tradicijai, nes mes visada sugebėdavome atskirti savus nuo maskolių.
Šiame straipsnyje, matydamas, kaip vienu choru vis labiau yra giedamas antisemitizmas ir antiamerikietiškumas, noriu priminti kelias esmines tezes visiems laisvos Amerikos kritikams – tiek iš kairės, tiek iš dešinės.
Amerika niekada nebuvo Lietuvos priešas
Lietuviai ir lenkai niekada nekovojo prieš amerikiečius ir atvirkščiai, o dauguma šiuo metu besipiktinančių nauja JAV administracija kovoja šaltąjį ar karštąjį karą prieš Ameriką (prieš idėją ir prieš šalį). Mūsų senoji valstybė 1794 m. buvo galutinai sunaikinta tuometinių „labai civilizuotų“ europietiškų valstybių (iš esmės tuometinių „autokratijų“), nes mes išdrįsome priimti „barbarišką“, amerikietiška laisve grįstą (ir tuo metu pažangiausią) Konstituciją, kuri buvo grįsta vidinėmis reformomis pagal JAV modelį. Mūsų Generolo Tado Kosčiuškos paminklas iki šiol saugo JAV Baltųjų rūmų prieigas. Lietuvių ir lenkų emigracija į JAV buvo pati aktyviausia ir gausiausia, tuo įtikinant JAV visapusiškai remti mūsų laisvės kovas iki pat nepriklausomybės paskelbimo. Būtent JAV bei Šv. Sostas niekada nepripažino mūsų okupacijos, kai tuo tarpu daugelis labai „civilizuotų“ europiečių mus paaukojo rusams. Su Amerika visada stovėjome ir stovėsime vienoje – laisvės barikadų – pusėje.
Be Amerikos pritarimo nebūtume tapę nei ES, nei NATO nariais
Jeigu ne JAV, šiandien būtume Baltarusija. Galvojate, kad Europos valstybės būtų mums atidariusios duris, jeigu ne Vašingtono spaudimas ir galutinis apsisprendimas? Dirbdamas Briuselyje 1999 m., kai tik prasidėjo mūsų derybos dėl narystės Europos Sąjungoje (ES), jaučiau ne tik didžiausią Šiaurės valstybių ir jau pradėjusios derybas broliškos Lenkijos globą, bet ir ypatingą amerikiečių diplomatų globą, kurie detaliai klausinėdavo, kokia ES valstybė mums kelia daugiausia problemų, ir su ja labai aktyviai dirbdavo užkulisiuose (žinoma, ir pačioje Lietuvoje) tol, kad visos problemos išsispręsdavo. Amerikiečiai mus sutaikė ir su lenkais.
Apie NATO nėra ką daug kalbėti, nes, jei ne respublikono Prezidento George’o H. W. Busho apsisprendimas priimti Baltijos šalis į NATO, europiečiai niekada tam nebūtų pritarę. Pati „laisvos ir nedalomos Europos“ vizija yra būtent Amerikos vizija (kaip ir visa Europos integracija, paskatinta JAV Maršalo planu), kurią 1989 m. Prezidentas Bushas paskelbė dar padalytoje Vokietijoje. Be abejonės, ES ir NATO plėtrai reikėjo suburti visas ES ir NATO šalis, kad šios pritartų plėtrai, tačiau Vašingtono strateginė parama visada būdavo svarbiausia. Tokia ji išlieka ir šiandien – dėl Ukrainos narystės NATO. Visi gerai suprantame, kad, jeigu R. Reaganas nebūtų apsisprendęs nugriauti Berlyno sieną, ji ten stovėtų iki šiol. Dabar ji supa Ukrainą, tai – nelaisvos Rusijos fronto linija. Primenu, kad pačią Ukrainos narystę NATO kaip tikslą 2008 m. iškėlė kitas Prezidentas, respublikonas George’as W. Bushas, Bukarešto susitikime. Nors šios vizijos nesugebėjo į priekį pastūmėti JAV prezidentai demokratai, tačiau respublikonas Donaldas Trumpas galėtų šią demokratų klaidą ištaisyti. JAV mums atvėrė visas duris į laisvą ir nedalomą Europą, kuri nebus laisva ir nedaloma tol, kol Ukraina netaps Europos dalimi. Ši estafetė yra mūsų ir ją Liublino trikampis įtvirtins NATO šeimoje, padarydamas visą NATO ir pačias JAV nepalyginamai stipresnėmis.
Begalinė Europos meilė Rusijai
Europiečiai iki pat 2008 m. Rusijos įsiveržimo į Sakartvelą ir 2014 m. – į Ukrainą, iki plataus masto invazijos 2022 m. vadovavosi iki kaulų smegenų giliai įsišaknijusia politika „visų pirma – Rusija“. Tam Baltijos šalys visada priešinosi. Ir tik Vašingtonas šią mūsų politiką istoriškai nuosekliai rėmė. Taip pat Jungtinė Karalystė, Šiaurės ir Vidurio Europos šalys, kurios visada būdavo arčiau mūsų. Šiame kontekste norėčiau priminti dabartinės tarptautinės teisės gynėjams ir D. Trumpo kritikams, kad, kai 2022 metais Europa pagaliau išgirdo mūsų balsą, nuolaidžiavimas Rusijai visada buvo dangstomas įvairiais tarptautiniais susitarimais ar net tarptautine teise, kuri dėl faktinio keliaklupsčiavimo Rusijai tuo metu buvo realiai paralyžiuota. Rusijos mylėtojai buvo atidavę be jokios gynybos Rusijai ar panašioms „Sirijoms“ visas „raudonąsias linijas“, kurias realiai apgindavo sugrįžę JAV Prezidentai respublikonai. Ar atsimenate, kaip tarptautinė teisė gynė žudomus čečėnus, kartvelus, moldovus ir ukrainiečius? Ar atsimenate oficialius aukščiausius laiškus iš Paryžiaus ir Berlyno, kurie teigė neskelbti Lietuvos nepriklausomybės? Dėl savo laisvės viską padarėme savo rankomis ir amerikiečių remiami, pasipriešindami europiečių nuolaidžiavimui maskoliams. Priešindamiesi kiekvieną dieną: blokuodami ES post-partnersytės susitarimą su Rusija, senus ir naujus ES–Rusijos „Nord Stream’us“, kartu su lenkais inicijuodami bendrą ES energetikos politiką, dėl kurios šiandien sinchronizuojamės su Europa. Ir tai tik dalis mūsų kasdienių kovų su ES bejėgiškumu, kurį mato kiekvieną dieną šiose kovose dalyvaujantys politikos profesionalai.
Kinija – nauja Europos meilė?
Rusijai kvailai atvertus visas savo kortas ir nusilpus nuo idiotiškų, trumparegiškų savo karų, naujasis autokratų haremas susikūrė Pekine. Čia glaudžiasi seni Amerikos priešai: komunistai, KGBistai, islamistai ir kiti praėjusio tūkstantmečio diktatūrų pasiilgusieji, vagys žmogaus orumo, žmogaus teisių ir laisvių. „Pragmatiškoje“ Europoje, kurios sostinėse sunku išaiškinti, kodėl reikia ginti laisvę, už kurią kovojama už ES sienų. Pasipiktinusiems pagrindine ES prekybos partnere Amerika milžiniškos Kinijos rinkos, beribė korupcija, neišsemiami komunistų ir jų nukariautų vergų turtai mainais yra viliojantis (nors ir labai trumpalaikis, į galutinę pražūtį vedantis) pasiūlymas. Bet kas Europoje galvoja apie ateitį? Juk dar Leninas sakė, kad europiečiai pasikars virve, kurią patys nusipirks iš komunistų – tik šį kartą Pekine. Ar jūs manote, kad agresyvią, V. Putino keliu einančią komunistinę Kiniją sustabdytų europiečiai, apsiginklavę visa tarptautine, ES ar net nacionaline teise, jeigu nebūtų JAV spaudimo ir geležinio „ne“? Kokia šalis taptų „svarbiausia strategine“ ES partnere, jei Briuselis šiandien susipyktų su Vašingtonu? Be abejonės – Pekinas, kaip šiuo metu esminė strateginė alternatyva Vašingtonui. Esu įsitikinęs, kad toks naujasis ES–Rytų konclageris būtų dar kartą palaimintas tarptautinės teisės, sukurtos kur nors trečiojoje Jaltoje ar kokiame nors naujame teisėtame Minske, o gal net palaimintas Jungtinių Tautų Saugumo tarybos sprendimu (na, nebent JAV tokį sprendimą vis dėlto vetuotų). Komunistinė Kinija mielai atleistų Lietuvai visus paklydimus, jeigu mes jai paklustume, kartu paklusdami ir jos satelitams Maskvoje bei Minske. Taika, draugystė, festivalis. Sena visų komunistų svajonė.
Europa mus tikrai apgins
Šaltojo karo metu visos europinės NATO valstybės finansuodavo savo gynybą 5 procentais. Visi europiečiai gerai žinojo tai, kad toks gynybai skiriamas procentas yra pakankamas, kad Šaltasis karas nevirstų karštuoju. Šiandien tie patys europiečiai šventai gina savo teisę į nutukimą, kai realiai patys ant savo kojų atsistoti negali, nes biudžetas orientuotas į lašinių, kuriais giriasi Europos Komisijos Prezidentė Davose, auginimą.
Realiai skiriamas procentas gynybai yra tris kartus mažesnis nei Šaltojo karo metais, o mes ir toliau kaltiname Ameriką, kad ji nepakankamai gina Ukrainą... Vėliau dar drįstame Amerikai pamojuoti kalavijais dėl Grenlandijos ar Panamos, kurioje gali įsitvirtinti (arba jau įsitvirtino) Kinija. Tarptautinė teisė kažkodėl nesustabdė komunistinės Kinijos „Šilko kelio“, kuriuo kaip smaugiamąja juosta Pekinas apjuosė beveik visą pasaulį, įskaitant tą pačią Panamą bei pusę Europos, nepaisant Lietuvos pavyzdžiu sukilusių Baltijos šalių. Nepastebėjau, kad besipiktinantys europiečiai plotų katučių, kad Panama iš „Šilko kelio“ po JAV spaudimo pasitraukė ar kad Danija galų gale skyrė milijardus Grenlandijos saugumui didinti nuo Rusijos ir Kinijos grėsmės. Nepastebėjau, kad ES būtų pasveikinusi JAV „drill baby drill“ politiką, kuri atpalaiduoja JAV energetikos jėgą prieš Rusiją, Iraną ir Kiniją. Tačiau pastebėjau vis didėjantį Rusijos dujų ir naftos eksportą į ES ir kai kurių europiečių raginimą dar labiau šią energetinę priklausomybę nuo Rusijos didinti. Nematau ir didelio vokiečių, prancūzų ir britų ar pietinių šalių noro didinti savo gynybos biudžetus, nors pažadėjome amerikiečiams juos didinti prieš dešimt metų Velso NATO susitikime. Savo pažadų, kaip mums europiečiams būdinga, netesėjome, nepaisant prasidėjusio trečiojo pasaulinio karo Ukrainoje. Socialistinis noras išsaugoti savo lašinius net ir karo metu yra tiesiog pasibjaurėtinas, kaip ir tolesni Lietuvos valdančiųjų blinkevičiūtinimai, kad tvarių šaltinių, mokestinių pakeitimų didesniems gynybos procentams mums neprireiks. Mielieji Lietuvos socialistai, užteks mums meluoti!
JAV kaip istorinė lietuvių, lenkų ir ukrainiečių galimybė
Ši veidmainiška Europos pasipiktinimo nauja JAV administracija drama lietuviams, lenkams ir ukrainiečiams atveria didžiausias galimybes. Kol visi šunys loja, karavanas eina. Netapkime šunimis, įsijunkime į karavaną. Šunys bet kokiu atveju mus seks. D. Trumpas turi labai mažai laiko padaryti pokytį ir jis darys jį ten, kur bus mažiausias pasipriešinimas, kur bus daugiausia sąjungininkų. Begaliniai ginčai ir dramos jo nedomins, net sukels šleikštulį. Gal todėl ir bandoma sukelti antiamerikietišką bangą Lietuvoje, kad JAV nuo mūsų tiesiog atsitrauktų. Turėtume pasimokyti iš to, kaip veikia Izraelis. Izraelis padarys viską, kad JAV, o ne Jungtinės Tautos ar europiečiai visa jėga įsijungtų į Artimuosius Rytus ir sukurtų čia kažką panašaus į Europos Sąjungą. Izraelis kartu su Turkija ir JAV jau įsitvirtino Sirijoje, belieka parklupdyti prie JAV demokratų sustiprėjusį Iraną – paskutinį stipriausią blogio ašies sąjungininką regione. Kodėl mums kartu su Lenkija, Šiaurės ir Baltijos valstybėmis nepamėginus įtikinti JAV padidinti savo karinį ir kitokį buvimą Baltijos šalyse, Baltijos jūroje, Šiaurės jūroje ir Arktyje? Kodėl kartu su mumis nesukurti laisvo nuo Kinijos ir Rusijos įtakos Šiaurės regiono? Juk tai atitiktų ir visos ES interesus! Esu tikras, kad mus paremtų ir Italija, kitos pietinės ES šalys ir Prancūzija, kurios svajojo sukurti savo „Rivjerą“ kartu su Mahrebo valstybėmis visoje Viduržemio jūroje. Taip, kaip Australija, Japonija, Indija, Pietų Korėja ir Taivanas įvairiuose formatuose su JAV kuria iš esmės laisvą nuo Kinijos ir Rusijos Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną? Kodėl šia prasme mes ir vėl negalime tapti Šiaurės Jeruzale su visa JAV karine galia?
Privalome atgaivinti neveikiantį Liubliną
Paskutinė mūsų gynybos linija yra Liublinas, kuris jau kelerius metus, prie naujos liberalios valdžios Lenkijoje, neveikia. Varšuva vis labiau pasiduoda europietiško Weimaro trikampio barokiškai pompastikai ir vilionėms, nors istoriškai jos aštrioji jėga visada slypėdavo mūsų regione ir JAV bei Jungtinėje Karalystėje. Jeigu mums, vis dėlto, pavyktų iki galo sinchronizuoti Vilniaus, Varšuvos, Kyjivo, visų Baltijos ir Šiaurės šalių sostinių veiksmus, jeigu dėl ypatingų mūsų santykių su Berlynu bei viso mūsų regiono ypatingų santykių su Londonu, mums pavyktų sukurti koaliciją už Amerikos pergalę regione, manau, kad V. Putinui ir Aliaksandrui Lukašenkai pabaiga priartėtų taip greitai, kaip ir Sirijos diktatoriui, o gal netrukus ir Irano ajatoloms?
Ši situacija ypatinga tuo, kad atėjo mūsų laikas veikti. Nematau, kas be mūsų šią koaliciją už pergalę prieš V. Putiną suklijuotų. Lenkija kaip visada paskendusi savo vidinėse kovose, kitoms šalims trūksta ryžto ir noro bet kokia kaina išgyventi. Tokį norą turi Izraelis, su kurio tauta mes labai ilgai kartu gyvenome ir mokėmės išgyventi. Mums tereikia susivienyti, nustoti inkšti ir kritikuoti kitus, nusimesti lašinius ir sunkiu darbu, visiems vieningai, visais lygiais veikiant, laimėti. Įdomu, kad tai gali būti ir Prezidento Gitano Nausėdos momentas, kuris, kaip praeityje Prezidentas V. Adamkus, galėtų sutelkti ir Lietuvos dešiniuosius bendram veikimui Lietuvos ir Ukrainos pergalės labui. Kartu su Vašingtonu ir Briuseliu. Kartu su Varšuva, Kyjivu ir visomis Šiaurės ir Baltijos šalimis. Kartu su nauju Berlynu ir jau atsinaujinusiu Paryžiumi. Kartu su mums atvira Italija, turinčia visus išėjimus į Vašingtoną. Kartu su naujuoju Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku. Mes tai galime padaryti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.