„Visada tikėjau ir tikiu, kad švietimas yra sveikos visuomenės, sėkmingos ateities pagrindas. Norėtųsi, kad švietimas kaip prioritetas būtų ne tik deklaruojamas, bet priimtas, suvoktas“, – kalbėjo J. Petrauskienė.
Ji pripažino, kad iššūkių srityje, kurią ims kuruoti, yra labai daug, bet pagrindinis siekis esą yra vienas – kokybės gerinimas.
„Ko labai norėčiau siekti kartu su visa komanda ir bendruomene, nes yra ypač svarbus visų suinteresuotų švietimo bendruomenės šalių įsitraukimas, tai mažinti atskirtį stiprinant švietimo kokybę tarp skirtingų sričių, pakopų, dalykų, miestų ir regionų. Tai horizontalus matymas. Kitą vertus, esant dabartinei ekonominei, regioninei, demografinei situacijai Lietuvoje, mes esame viena iš greičiausiai tuštėjančių šalių“, – paprašyta įvardyti pirmuosius darbus, aiškino paskirtoji ministrė.
Jos teigimu, kyla klausimas, kaip besikeičiančioje situacijoje adaptuoti švietimo sistemą, kad ji atspindėtų tai, kas reikalinga ir būtų naudinga.
Naujienos mokytojams: atlyginimai vienareikšmiškai turi didėti
Paskirtoji ministrė daug dėmesio žada skirti mokytojams. Ji aiškino nuoširdžiai tikinti, kad mokytojas – ypatinga profesija, todėl kadaise ir pati pasirinkusi pedagogikos studijas. J. Petrauskienė yra dirbusi anglų kalbos mokytoja.
„Sėkmingas mokytojas, stiprus mokytojas yra didelis mūsų gyvenimo pagrindas. Tai nėra vien žinios, tai yra ir gebėjimų, ir asmeninių įgūdžių ugdymas, bendruomenės kūrimas. Todėl, manyčiau, vienas iš labai svarbių darbų yra investuoti į mokytoją, pedagogo darbo prestižo kėlimą. Tačiau tai labai lengva pasakyti, bet labai sudėtinga padaryti. Vieno recepto čia nėra. Tik tariantis su visais, labai jautriai suvokiant problemas galima pertvarkyti ir mokytojų darbo apmokėjimo klausimą“, – aiškino J. Petrauskienė.
Ji pastebėjo, kad netrūksta tų, kurie nori būti ikimokyklinio ar ankstyvojo ugdymo, kūno kultūros mokytojais, tačiau fizikos, matematikos, geografijos, chemijos specialistų stokojama jau dabar. Padėtis, įspėja ji, po 5 metų dar blogės.
„Reikia stebuklo, kad ši situacija pasikeistų. Mokytojus turi rengti stipriausios aukštosios mokyklos, tam turi būti skirtas deramas valstybės dėmesys“, – aiškino J. Petrauskienė.
Kalbėdama apie mokytojų algas, naujai paskirta švietimo ir mokslo ministrė patvirtino, kad jos vienareikšmiškai turi didėti. Konkrečius siūlymus šioje srityje ji žada pateikti artimiausiu metu.
„Atlyginimai nebeatitinka dabartinių lūkesčių visuomenėje. Žmonės nebegali oriai gyventi. Tikėtis, kad mokytojas visa širdimi dirbs už tokį atlygiį būtų neteisinga. Atlyginimai turi didėti“, – aiškino ji, tačiau paklausta, kiek, pridūrė, kad reikia atsižvelgti į valstybės galimybes.
Skaitytojui pasidomėjus, ar realu pedagogams laukti išankstinės pensijos galimybės, J. Petrauskienė į šį klausimą atsakė teigiamai.
Papasakojo apie krepšelių sistemos ateitį
J. Petrauskienė konferencijoje aptarė ir Vyriausybės programos projekte pateiktą siūlymą „mokinio krepšelio“ principą keisti „klasių komplektu“. Jos teigimu, negalima teigti, kad vienas modelis yra tik geras, o kitas – tik blogas, esą svarbi esmė, o ne pavadinimas.
„Ir kaimyninėse šalyse tai vadinama krepšeliu, bet jei pažiūrėtume į niuansus, pamatytume daug skirtumų. Dalyje savivaldybių dabar taikomas „klasių komplektų“ modelis. Netrukus bus rezultatai. Reikia ieškoti, koks modelis ne aklai, o jautriai žiūrint į situaciją būtų tinkamas“, – dėstė ji.
Pastebėjus, kad Vyriausybės programoje nebeliko pažado naikinti studijų krepšelius, J. Petrauskienė aiškino, kad aukštojo mokslo sistemos finansavimas – koncepcinis klausimas.
„Šiandien studijų kokybė kelia labai daug iššūkių, labai aštriai apie tai kalba darbdaviai, kad diplomas yra seniai praradęs vertę, keliamas klausimas, ar žmogus, turintis diplomą, tikrai yra išsilavinęs? <...> Kartais įstoja tas, kurio vidurkis yra 0,56 (iš 10 – DELFI), tai čia jau kyla klausimas, ar jis apskritai raštingas? Be to, kai jis kartu auditorijoje sėdi su asmeniu, kuris gerokai pasirengęs, apie kokį studijų kokybės užtikrinimą mes galime kalbėti? Kokie stebuklai ten turi įvykti, kad jie gautų lygiavertės kokybės diplomą?“, – klausimus bėrė ji, pridurdama, kad šią dieną studento krepšelio mechanizmas tikrai nebeveikia.
Sutartys su aukštosiomis: svarbu įsidarbinimas, mokslinių tyrimų rezultatai
J. Petrauskienė pastebėjo, kad pažangių šalių praktika rodo aukštųjų mokyklą orientaciją į rezultatus. Didesnį dėmesį finansuojant aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus turėtume skirti būtent jiems, įsitikinusi pašnekovė.
„Aukštojo mokslo rezultatas – sėkmingai save gyvenime realizuojantis žmogus, kuris dirba, pritaiko įgytas žinias ir kompetencijas, pagal išsilavinimą, ten, kur reikia aukštojo mokslo. Siejant šias abi dalis, toks modelis galioja daugelyje šalių, manau, galima keisti finansavimo sistemą“, – žadėjo ji.
Paskirtoji ministrė patvirtino, kad svarstoma ir idėja sudaryti sutartis tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų, jei šios nori gauti piniginę paramą. Jos teigimu, tai vienas būdų susitarti, kaip už viešuosius pinigus, tenkinant valstybės poreikius, bus siekiama kokybės ir rezultatų.
„Rezultatas – ir tam tikrose srityse parengtų absolventų skaičius, jų sėkmingas įsidarbinimas, mokslinių tyrimų rezultatai. Taip pat gali būti keliami tam tikri tarptautiškumo, darbo su verslu rodikliai. Manau, kad tai tikrai turi būti išdiskutuota remiantis geriausia kitų šalių praktika“, – kas būtų numatyta sutartyse, aiškino ji.
Kalba apie 3-5 universitetus
Paklausta, kiek universitetų turėtų likti Lietuvoje, J. Petrauskienė sakė nemananti, kad turėtų keisti savo poziciją, išsakytą dar spalio mėnesį. Tuomet MOSTA išplatino žinią, kad Lietuvoje turi likti 3-5 universitetai, neskaitant specializuotų akademijų.
„Nenorėčiau, kad būtų įsivaizduojama, kad kiti universitetai turi būti uždaromi ir visi paleidžiami į gatves. Tai būtų labai neatsakingas žingsnis prieš visą akademinę bendruomenę“, – aiškindama tokį savo požiūrį, pridūrė ji.
Anot paskirtos ministrės, akivaizdu, kad aukštojo mokslo sistema Lietuvoje finansuojama neefektyviai, tad tinklo pertvarka neišvengiama.
„Labai nekorektiškai palyginsiu universitetą su didele verslo įmone. Jei tokia situacija būtų pastarojoje, manau, sprendimai būtų akivaizdūs. Tačiau universitetas nėra verslo įmonė. Tai akademinė bendruomenė, kur dirba aukščiausios kvalifikacijos žmonės, todėl šiuos sprendimus reikia daryti atsakingai ir atsargiai“, – pridūrė ji.
Įvardijo, kas laukia regioninių universitetų
Pasidomėjus, kokį regioninių universitetų likimą mato, J. Petrauskienė tikino, kad švietimo įstaigos reikalingos ne tik didmiesčiuose, tačiau, pastebėjo ji, gal būtų galima kalbėti apie aukštųjų mokyklų fakultetus, o ne savarankiškas institucijas.
„Apie 70 proc. abiturientų Lietuvoje renkasi aukštąjį mokslą. Vieną vertus, tai labai gerai. Kitą vertus, jei pažiūrėtume į darbo rinkos poreikius, už ką mus kritikuoja daugelis ekspertinių institucijų, esame viena prasčiausiai atrodančių šalių pagal tai, kiek mūsų švietimas atitinka darbo rinkos poreikius“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
J. Petrauskienė pastebėjo, kad pastaruoju metu išaugusi konkurencija ne tik tarp kolegijų, bet ir tarp jų bei universitetų. Paskirtoji ministrė pastebi, kad kolegijos turėtų rasti bendrą kalbą su profesinėmis mokyklomis, tačiau pastaruoju metu jos itin suartėjusios su universitetais.
Užsiminė ir apie dėstytojų atlyginimus
J. Petrauskienė tvirtino, kad viešumoje labai dažnai kalbama apie mokytojo atlyginimus, bet ne ką geresnė ir dėstytojų situacija. MOSTA, prisiminė ji, vienu metu atliko tyrimus, kiek uždirba dėstytojai ir tyrėjai.
„Galiu pasakyti, kad aukščiausios kvalifikacijos ir kompetencijos žmonės Lietuvoje dažnai uždirba ir mažiau nei mokytojai. Apie kokią tada motyvaciją rinktis dėstytojo ar tyrėjo karjerą galima kalbėti? Reikalingas kompleksinis sprendimas. Kai girdimi žodžiai „pertvarka“, „optimizavimas“, tai kelia įtampą pačiose aukštosiose mokyklose, todėl reikalinga plati diskusija, kaip sudaryti sąlygas išbarstytą, fragmentuotą akademinį personalą išsaugoti Lietuvoje, žinoma, kiek jų emigruoja ar dirba 3-5 aukštosiose mokyklose, kad susirinktų atlyginimą, už kurį galėtų pragyventi <...>, tačiau dėstymo krūviai Lietuvoje – vieni didžiausių“, – paradoksus vardijo ji.
Pasak J. Petrauskienės, norint išspręsti šią problemą, pirma, turi bent nemažėti lėšos, skiriamos švietimui ir mokslui, o kai kuriose srityse, tarkime, mokslo, esą jos turi ir didėti.
„Tinklo pertvarka galėtų rasti vidinio resurso kaip sutaupyti efektyviai pertvarkius sistemą. Turėtų atsirasti daugiau pinigų realiai veiklai – moksliniams tyrimams. Ši darbą turi daryti ir pačios institucijos. Iki šiol universitetai nemotyvuojami daryti vidinių pertvarkų, kai mažėjant studentų skaičiui, pavyzdžiui, auga administravimo lėšos. Taip neturėtų būti“, – aiškino paskirtoji ministrė.
Pokyčiai – stojimo procese
Kalbėdama apie pertvarkas aukštajame moksle, J. Petrauskienė užsiminė ir apie tai, kas lauks prie akademinės bendruomenės norinčių prisijungti jaunuolių.
Aiškinama, kad stojimo procese turėtų būti svarbūs nebe tik akademiniai pasiekimai. Siūloma mokyklose įvesti brandos darbą, atsižvelgti į mokinių socialinius, sporto ar mokslo pasiekimus.
„Mes visi gyvenime esame laikę daug egzaminų ir suprantame, kad jie, mokyklos vertinimai kasmet matuoja mūsų akademinius pasiekimus. Turime didelį pasirinkimą, kai išeiname į aukštojo mokslo ar profesinio rengimo pasaulį – kur stoti, ką rinktis. Paprastai apklausos rodo, kad kovo mėnesį didžioji dalis abiturientų dar nežino, kur jie nori stoti ir ką studijuoti. Be akademinių pasiekimų, kuriuos kaupiame mokykloje, yra kita jautri, žmogiškoji dalis – įvairūs įgūdžiai, gebėjimai, interesų sritis, kam skiriame, būna tokių etapų, nemažiau dėmesio nei mokslams“, – dėstė paskirtoji ministrė.
Tačiau ji aiškino negalinti sukonkretinti, kokią reikšmę pastaroji dalis galėtų turėti stojimo procese. Kiek tai svarbu, sakė J. Petrauskienė, gali atsirinkti ir pati aukštoji mokykla.
Ji neatmetė galimybės, gal būtų verta sugrąžinti stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas. Tačiau, pastebėjo pašnekovė, tai priklauso nuo finansavimo.
Dėmesys – regionams
J. Petrauskienė aiškino dėmesio žadanti skirti ir regionams. Pašnekovė tikisi čia ne tik užtikrinti kokybišką švietimą, bet ir paskatinti žmonių norą regionuose gyventi, prisidėti prie palankesnių darbo sąlygų kūrimo.
DELFI redakcijoje ji įvardijo ir naują principą, kuriuo vadovaujantis būtų galima gaivinti regionus. Anot paskirtos ministrės, moksleiviai nuo 1 iki 4 klasių turėtų švietimo paslaugas gauti arčiausiai namų.
„Pradinė mokykla, kalbame apie vieną ar kelias mokytojas, tai nėra nei administracine prasme sudėtinga, nei turėtų būti ypač brangu. Ar mokykla yra pastatas? Kaimo vietovėje ar mažame miestelyje, kuriame dar yra pastatas – gal kultūros centras, seniūnija, į švietimo politiką reikėtų žiūrėti kompleksiškai. Vienas iš dalykų, ką ketiname daryti, savivaldybės lygmenyje įvertinti turimus išteklius, čia galima ieškoti sprendimų“, – aiškino pašnekovė.
Tačiau nuo 5 klasės, tikino J. Petrauskienė, reikėtų persvarstyti, kur švietimo paslauga yra kokybiškiausia, gal ir pasinaudoti mokykliniais autobusiukais, kurie padėtų vaikams pasiekti už keliolikos kilometrų esančias mokyklas.