Šiandien pereiname į jau nevaldomo chaoso sistemą, kurioje nebebus pasaulio policininkų ar teisuolių, o bet kokie sprendimai bus didžiųjų pasaulio valstybių susitarimo rezultatas. Tuo pačiu intensyvės kova dėl didžiųjų valstybių statuso ir įtakos. Toks nevaldomas chaosas bus tikras iššūkis valstybių lyderiams ir užsienio politikos formuotojams, vis sunkiau bus nuspręsti – kas tokie esame, ko norime, kas draugai ir priešai?
2008 m. JAV prasidėjusi ekonominė krizė pakeitė pasaulio veidą. Krizės priežastys: išsipūtęs nekilnojamo turto kainų burbulas, ekonomika, išskirtinai besiremianti vartojimu ir paskolomis, o ne gamyba ir konkurencingumu. Krizė parodė, kad visa Amerika iki šiol gyveno skolon. Be to, JAV kompanijos ir korporacijos perkeldavo gamybą į besivystančius regionus, tuo pat metu išsireikalaudamos mokesčių nuolaidas pelnui, neva siekdamos skatinti darbo vietų kūrimą šalyje. Deja, darbo vietos būdavo ir toliau perkeliamos į besivystančias valstybes. Krizė įrodė: paslaugų, dizaino ir žinių sektorių vystymas bei gamybos perkėlimas į užsienį neprisideda prie tvaraus valstybės ekonominio vystymosi ir didina atotrūkį tarp socialinių grupių.
Pasikeitė pats karas, nebėra frontų, nebėra aiškių priešų, teroristiniame ir partizaniniame kare tankų ir naikintuvų veiksmai yra labai apriboti, todėl konfliktuojančių pusių pajėgumai tampa ne tokie skirtingi. JAV nutraukus daugkartinių kosmoso erdvėlaivių programą, Rusija tapo vienintele valstybe pasaulyje, galinčia saugiai nusiųsti žmogų į kosmosą ir jį grąžinti į Žemę. Laikinas skrydžių į kosmosą programos sustabdymas itin neigiamai veikia JAV prestižą.
JAV prestižas tarptautinėje bendruomenėje itin sumenko po invazijos į Iraką, kai Jungtinių Tautų Saugumo taryba nesuteikė tam mandato. JAV pernelyg dažnai pamiršta prestižo svarbą šiandieninėje tarptautinėje politikoje. Tarptautinei bendruomenei priimant sprendimus, ji vis dažniau atsiduria išsišokėlės pozicijoje. Puikiausias to pavyzdys – balsavimas dėl Palestinos prisijungimo prie UNESCO, kur JAV ir dar trylika valstybių balsavo prieš Palestinos prisijungimą, o šimtas septynios valstybės balsavo už. JAV vis dažniau teks susitaikyti su tokia pozicija, nes augančios pasaulio galybės vis dažniau jai oponuos.
Ekonominė krizė parodė, kad Europos Sąjunga buvo tam tikras mitas, neišsipildžiusi svajonė, kurioje vokiečiai ir lietuviai, graikai ir švedai, portugalai ir Jungtinės Karalystės gyventojai yra lygūs ir geba drauge spręsti savo ateitį. Deja. Pasiūlymai dėl „dviejų greičių“ Europos Sąjungos ar galimo neatsakingų valstybių pašalinimo iš Euro zonos rodo, kad yra lygios valstybės ir dar lygesnės, kad yra vadovaujančios ir paklūstančios. Vis dar gyva platesnės ir gilesnės federacijos idėja išliks utopija, jeigu į narius žvelgiama skirtingai.
Esminė problema sprendžiama ne ES piliečių tiesiogiai rinktų pareigūnų, bet komisarų ir kitių pareigūnų, paskiriamų valstybių vadovų slaptais susitarimais. Atrodo, kad Oskaro Vaildo išsakyta mintis, jog „biurokratija plečiasi tam, kad patenkintų besiplečiančios biurokratijos poreikius“ ES ir ES valstybėse narėse tinka kaip niekur kitur. Vien ES institucijose Briuselyje, Britanijos dienraščio „The Telegraph“ teigimu, dirba apie 170 tūkst. darbuotojų.
Viena Europos valstybių smukimo priežasčių yra ir Antrojo pasaulinio karo trauma, kuri jas padarė priklausomas nuo JAV ir Rusijos garantuojamo saugumo, nes buvo bijoma vystyti savo karinius pajėgumus bei ambicingesnius užsienio politikos tikslus. Europos valstybės bijo, kad jos vėl gali tapti konflikto priežastimi, todėl rinkosi balansavimo pozicijas.
Po Antrojo pasaulinio karo vystytas gerovės valstybės modelis ir „baby boom‘as“ sukūrė auksinę kartą – neambicingą visuomenę, orientuotą tik į savo gerovę ir vartojimą. Tai rodė tam tikrą Vakarų Europos visuomenės nuovargį ir gyvybingumo trūkumą. Buvusios sąlygos: dviejų blokų (demokratinio ir socialistinio) koegzistavimas, jų uždarumas, konkurencijos trūkumas, sukūrė šiltnamio sąlygas.
Vakarų Europos vidurinysis sluoksnis per rinkimų procesą užsitikrindavo vis didesnes socialines garantijas, kadangi dauguma partijų ir politikų orientuodavosi į socialinę gerovę, o gavę valdžią būdavo priversti įgyvendinti bent dalį pažadų. Vis didėjančios valstybių išlaidos socialinei sferai didino valstybių skolas, tačiau sistema veikė tol, kol buvo izoliuota. Sovietų Sąjungos subyrėjimas ir didėjanti konkurencija iš Kinijos bei kitų besivystančių valstybių, iš pradžių dėl pigios darbo jėgos, o vėliau ir dėl finansų ir technologijų lėmė, kad Vakarų Europa tapo nekonkurencinga. Ji nesugebėjo konkuruoti prekių ir paslaugų rinkoje, nes gerovės sąlygos (ankstyvas pensinis amžius, ilgos atostogos, trumpa darbo diena) kėlė prekių ir paslaugų savikainą.
Politikų įsipareigojimai visuomenei tik dar labiau didino įsiskolinimus. Pietų Europos valstybės naudojosi Euro zona ir pigiomis paskolomis, plėsdamos perteklinės socialinės gerovės bazę, didindamos biurokratinį sektorių, kurio augimas neužtikrino valdymo efektyvumo Tuo pat metu Europos valstybėse nebuvo sukuriama pakankamai darbo vietų, o jaunimo nedarbas maskuojamas socialinėmis išmokomis ir taip bandoma sumažinti socialines įtampas. Krizės metu atsiskleidė visos socialinės, ekonominės ir valdymo problemos.
Ekonominių krizių metu sustiprėja politinis ir ekonominis nacionalizmas, nusiteikimas prieš imigrantus ir kitataučius. Tai skaido ES iš vidaus. Už „dviejų greičių Europą“ blogesnis scenarijus yra tik ES žlugimas.
Europos valstybės ilgainiui ims pasigesti ir JAV dėmesio, kadangi JAV siekia vis daugiau bendradarbiauti su Ramiojo vandenyno valstybėmis bei kylančiomis galybėmis. Ramiojo vandenyno regionas ir Artimieji Rytai sparčiam ekonomiškos vystymuisi kurs naujus iššūkius, prie kurių sprendimo turės prisidėti JAV. Europos reliatyvioji galia pasaulyje mažėja dėl stagnuojančios ekonomikos, vieningos užsienio politikos trūkumo, demografinių veiksnių ir besivystančių regionų galios augimo.
2008 m. Pekino olimpinės žaidynės pasauliui parodė, kad Kinija yra antroji valstybė pasaulyje. Jos spartus ekonomikos augimas, didžiausias pasaulyje valiutos rezervas, karinė galia ir kosminės programos rodo Kinijos ateities ambicijas. Kinija siekia plėsti savo politinę ir ekonominę įtaką pasaulio regionuose. Kinija aktyviai bendradarbiauja su Afrikos valstybėmis, į jas investuoja ir eksploatuoja jų išteklius. Kinijai nėra svarbu, kur investuoti, jeigu tik patenkinami jos ekonominiai poreikiai ir išplečiama politinė įtaka.
Kinija aktyviai plėtoja karinius pajėgumus, kuria lėktuvnešius ir povandeninius laivus, galinčius veikti bet kurioje planetos vietoje. Ši valstybė sparčiai vysto kibernetinį saugumą, kibernetinio karo galimybes ir lenkia visas kitas valstybes kibernetinio šnipinėjimo srityje. Jos kosminė programa ilgainiui leis užimti deramą vietą greta JAV, Rusijos, Japonijos ir kai kurių Europos valstybių.
Anksčiau Kinija garsėjo kaip pigios ir dažnai nekokybiškos produkcijos gamintoja, o šiandien ji gamina aukštos kokybės įrangą, sparčiai investuoja į nanotechnologijas ir technologijų vystymą. Metropoliai iš pirmo žvilgsnio nesiskiria nuo JAV ir Japonijos stiklinių miestų. Pasaulinė krizė atskleidė pokyčius, kurie prieš dvidešimt ar penkiolika metų būtų skambėję kaip pokštas – neįtikėtina, kad Europai prireiks finansinės paramos iš Kinijos. Kartu susidaro ganėtinai įdomi situacija, kada už 1000 JAV dolerių per metus dirbantis kinas finansiškai remia graikų, airių, portugalų ar ispanų pensininkus, kurių pensijos toli gražu ne mažiausios pasaulyje.
Spindintys miestai slepia tamsias paslaptis. Dėl didžiulės būsto kainos atvykę darbuotojai negali sau leisti jo įsigyti ar nuomotis, todėl daug kas gyvena „masiniuose butuose“, kuriuose asmuo naudojasi bendrais patogumais, o gyvena tik dviejų metrų ilgio, dviejų metrų pločio ir metro aukščio dėžėje su prie lubų pritvirtintu televizoriumi. Aukštos butų kainos ir sparti jų statyba, kuri finansuojama iš paskolų, lemia, kad Kinijoje egzistuoja didžiulis nekilnojamo turto kainų burbulas, didesnis nei JAV. Jam sprogus sukelta krizė neprilygs JAV krizei, nes daugelis paskolų paimta per pastaruosius dešimt – penkiolika metų.
Auganti Kinijos politinė ir karinė galia verčia nerimauti jos kaimynes: Pietų Korėją, Japoniją, Vietnamą ir Taivanį. Šios valstybės vis labiau pasisako už JAV karinio laivyno bazių išlaikymą ir bendradarbiavimo su JAV plėtrą.
Rusija dėl didžiulių energijos išteklių kainų siekia atgauti Sovietų Sąjungos laikotarpiu turėtą įtaką pasaulyje. Suvokdama, kad ji negalės būti antroji supervalstybė, bando prisidėti bent prie daugiapolio pasaulio kūrimo, kuris leistų padidinti jos svarbą ir išnaudoti tarpininkės tarp kitų didžiųjų valstybių vaidmenį. Rusija bando susigrąžinti įtaką posovietinėje erdvėje įgyvendindama Nepriklausomų valstybių sandraugos, Sąjunginės valstybės su Baltarusija, Muitų sąjungos, Vieningos ekonominės erdvės, Kolektyvinio saugumo sutarties ir Eurazijos sąjungos projektus.
Tuo pat metu Rusijoje egzistuoja didžiulė ekonominė diferenciacija tarp socialinių sluoksnių, negatyvios demografinės tendencijos, didžiulis spaudimas rytų pasienyje iš tankiai apgyvendintos Kinijos. Rusijos ekonominį vystymąsi ir toliau lemia energetikos sektorius, o kitos sritys vaidina tik antraeilį vaidmenį. Didžiausios problemos yra demokratijos trūkumas, rinkimų fiktyvumas, vyriausybėje ir parlamente vyraujančios Vladimiro Putino konsoliduotos valdymo grupės.
Visa žiniasklaida, išskyrus atskirus interneto portalus, yra valdoma V. Putino konsoliduotų ekonominių elito grupių, todėl joje iš esmės neegzistuoja kritiškas požiūris į valdžią. Rusijos regionuose įtvirtinti mafijos grupuočių korupciniai režimai ištikimi Maskvai. Politinė opozicija plačiau žinoma užsienyje nei Rusijoje. Akivaizdu, kad tokia Rusija turėtų kelti nerimą JAV ir Europos valstybėms, tačiau augantis pragmatizmas didins toleranciją šioms problemoms.
Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos besivystančios valstybės: Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Turkija, Iranas, Venesuela, Meksika, Saudo Arabija. Šių valstybių reliatyvi ekonominė ir karinė galia didėja, jos siekia užimti deramą padėtį tarptautinėje sistemoje. Augančios galybės vis garsiau reikalaus dalyvavimo, priimant sprendimus JTO Saugumo Taryboje ir Saugumo Tarybos reformose.
Deja, šie siekiai nėra suderinami su jų vidine raida. Vidinės problemos (korupcija, daugelyje jų – autoritarinio tipo valdymas, žmogaus teisių pažeidimai, aukštas skurdo lygis) šias valstybes daro nestabilias ir mažai prognozuojamas. Siekiant plėtoti bendradarbiavimą su jomis, bus linkstama šias problemas ignoruoti.
Didėjantis pasaulio polių skaičius ir vienodėjanti aptartų valstybių reliatyvi galia viena kitos atžvilgiu rodo, kad pasaulis tampa mažiau stabilus. Ateityje valstybės konkuruos ir bendradarbiaus vienu metu, tačiau skirtingais klausimais. Pasaulis labiau primins XIX a. Europą, valdomą kelių didžiųjų valstybių, tuo pat metu konkuruojančių ir bendradarbiaujančių tarpusavyje.
Reikia tikėtis, kad istorija yra išmokta ir kruvinų karų atmintis neleis šiems procesams pasikartoti, nes naikinanti ginklų galia išaugo keliais tūkstančiais kartų. Kartu tenka viltis, kad demokratijos ir žmogaus teisių idealai neišnyks iš JAV ir Europos valstybių darbotvarkės bendradarbiaujant su augančiomis galiomis. Kitu atveju, pasaulis su menkstančiais idealais taps mažiau saugus ir stabilus.