anoniminiai alkoholikai

Anoniminiai alkoholikai (AA) – draugija, kurioje vyrai ir moterys dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti.

Erikai Laurinavičiūtei-Šuklinskienei gyvenime teko prarasti daug, kad rastų stiprybės surinkti save iš detalių. Pragertas orumas, darbų praradimas, išžaginimas, sugadinti santykiai su dukra, iš gyvenimo pasitraukusi mama. Visa puokštė gyvenimo tragedijos.

Barai jau veikia, o galimybė gydytis nuo alkoholizmo – dar sąstingyje. Karantino švelninimas liko neaiškus vienai pažeidžiamų visuomenės grupių.

Stefanie W.-T. lankė Anoniminių alkoholikų (AA) susitikimus du–tris kartus per savaitę, bet staiga dėl koronaviruso buvo įvestas karantinas ir viskas užsidarė.

Prieš daugiau nei dešimtmetį pašnekovą Steveną pasiekusi žinia apie žmonos apsilankymą anoniminių alkoholikų (AA) susitikime jį labai nustebino, jis teigia, kad tada nežinojo, jog moteris, kurią vedė, yra priklausoma nuo alkoholio. Tuomet jis negalėjo numanyti ir to, kad panašių problemų vėliau turė...

Šį savaitgalį Vilniuje vykstančiame anoniminių alkoholikų (AA) suvažiavime iš įvairių pasaulio šalių atvykę nuo priklausomybių sveikstantys žmonės dalinasi savo patirtimis.

Vilniuje penktadienį prasideda anoniminių alkoholikų (AA) suvažiavimas, jame patirtimi dalinsis su priklausomybe nuo alkoholio kovojantys žmonės iš įvairių pasaulio šalių.

Įeinu į kavinę sutartu metu ir dairausi. Vieni garsiai juokiasi, kiti meiliai šnekučiuojasi, treti įnirtingai varto valgiaraštį. Nė vieno išskirtinio. O aš ieškau kitokių. Bent jau taip tą akimirką man atrodė.

Profesinės aukštumos ir mokslinė karjera nesutrukdė vilnietei prasigerti iki tokio lygio, kad net kvėpuoti skauda.

Nežinau, ar aš jau gimiau alkoholiku, bet 12-os metų pirmą kartą paragavęs alkoholio išsyk supratau – tai mano.

Veiklos sukaktį mininti Lietuvos anoniminių alkoholikų draugija sako kasmet sulaukianti vis daugiau jaunų žmonių, ir tai sieja su pasikeitusiu visuomenės požiūriu.

„Dieve, atleisk, bet aš daugiau nebegaliu“, „Mes abu – suluošinti vaikystėje. Apie kokius normalius santykius gali kalbėti?“, „Buvau visiškame dugne visose gyvenimo srityse“.

Ramunė be savo vyro, niekaip nepajėgiančio atsikratyti alkoholiko etiketės, net ir turėdama du vaikus, nemokėjo jaustis laiminga. Šiandien stengiasi abu: vyras – nebegerti, Ramunė – drauge su kitais panašaus likimo žmonėmis ištverti vyro „atkritimus“. Iš leidyklos „ForSmart“ knygoje „55 tiesos apie ...