22 straipsnių
Iš trijų vaikų šeimos kilusi Justina dirba nuo 16-os. Pastaruosius dvejus metus Lietuvoje ji triūsė po 60 valandų per savaitę, tačiau rankas teko nuleisti supratus, kad net ir tokiu būdu šviesesnei ateičiai užsidirbti nepavyks.
Į Lietuvą grįžtantys emigrantai neretai nusistebi čia parduodamų produktų ir teikiamų paslaugų kainomis.
Švedijoje sutikti lietuviai juokavo – atvežus čia pensininką, greičiausiai nebepavyktų jo parvilioti į Lietuvą. Nors klimatas šioje šalyje gal ir ne pats maloniausias, tačiau pensijos – 10 kartų didesnės nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie papildomas senjorams taikomas privilegijas.
Į Švediją Monika išvyko šaukiama meilės ir pomėgio mokslui – šiuo metu ji studijuoja doktorantūroje, įkūrė verslą ir tikina į Lietuvą grįžti bent jau kol kas visiškai nenorinti.
Ritos ir Igno šeima iš Lietuvos išvyko vedami smalsumo ir jaunatviško maksimalizmo, bet Švedijoje įsitvirtino, susilaukė vaikų ir grįžti į tėvynę, neslepia, nė nebeplanuoja.
Prisistatydamas Virgilijus Šauklys net susinepatogina – jau seniai pats savęs šiuo vardu nebevadina. Ir kitiems jis – Virgis arba Virgelis, gaminantis skaniausius cepelinus Hogane, Švedijoje.
Aalborgas – uostamiestis šiaurės Danijoje, atrodytų, menkai kuo išsiskiriantis iš kitų. Vis dėlto jis it medus vilioja medikus iš Lietuvos.
Prieš septynerius metus už Lietuvoje sutikto švedo ištekėjusi inovacijų koučerė Neda Nordin buvo įsitikinusi, kad Švedija – svajonių šalis, tad palankiai susiklosčius aplinkybėms kone nedvejodama susikrovė lagaminus.
Jei dalis lietuvių lemtingą rytą ilgai trynė akis negalėdami patikėti, kad Didžioji Britanija referendumo metu vis dėlto pritarė pasitraukimui iš Europos Sąjungos, tai Piterboro lietuvių bendruomenės pirmininkė Judita Grublienė išvydusi rezultatus nė nekilstelėjo antakio.
Anglijoje šiuo metu gyvenanti Rūta Navickaitė paneigia visus apie mūsų šalies emigrantus galinčius kilti mitus.
Į Angliją lietuvė Inga Sidorovienė išvyko tik dėl to, kad gyvendama Lietuvoje nebegalėjo išmokėti paskolos už Klaipėdoje įsigytą namą, tačiau per 8 metus ši šalis tapo jos namais.
Juditai Grublienei užteko vos kelių dienų, kad pamiltų Piterborą. Dėl savo svajonės būti ten, kur šaukia širdis, 39-erių ji gyvenimą pradėjo iš naujo – filologė-etnologė įsidarbino mėsos fabrike ir ėmė triūsti po 12-14 valandų per parą.
Kadaise jaukiu tradiciniu anglišku miesteliu, kuriame – tik katedra ir kelios parduotuvės, vadintas Piterboras kardinaliai pasikeitė į jį ėmus plūsti imigrantams.
Švenčių organizavimo srityje dirbantys lietuviai DELFI papasakojo, kaip atrodo emigravusių tautiečių vestuvės Anglijoje.
„Alvydas Paprastas. Pats sau bosas“, – būtent taip feisbuke prisistato emigrantas Alvydas. Šis apibūdinimas itin taikliai apibrėžia jo požiūrį į gyvenimą. Dienomis vyras dirba išpjaustytoju antyne, o vakarais ir savaitgaliais linksmina lietuvaičius vesdamas asmenines jų šventes.
Kas rytą vos pabudusi Roberta Dromantė skuba į vietinę ligoninę. Ji – tarpininkė tarp gydytojų ir pacientų, padedanti narplioti emigravusių lietuvių sveikatos bėdas.
„Pažįstu lietuvius nuo A iki Z“, – išgirdęs, iš kur esame, plačiai šypsodamasis ištarė Piterbore sutiktas kosovietis Adamas Xhemajli.
Emigrantų rojumi Anglijoje vadinamame Piterbore ne problema rasti ir varškės sūrelių, ir juodos duonos, ir baltos mišrainės. Produktai, kurių galėtų išsiilgti emigravę lietuviai, čia parduodami ir nišinėse krautuvėlėse, ir prekybos centruose.
Tik kai į prastai apšviestą automobilių stovėjimo aikštelę įsuka baltas furgonėlis, galima pamatyti, kiek iš tiesų jis buvo lauktas. Iš tamsių skersgatvių, pakrūmių jo link ima artėti dešimtys akis nudelbusių, sukumpusių žmonių – daugumai jų tai vienintelis metas dienoje, kai galės pavalgyti.
Iki išsvajotojo gyvenimo Anglijoje – pragaro kančios. Būtent taip glaustai būtų galima apibūdinti tai, ką patyrė Rasa Grigaitienė, prieš 16 metų nusprendusi išvykti iš Lietuvos.
